Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Patyčios tampa kasdienybės norma, Delfi.lt

Autorius: Inga Saukienė, Savaitraštis "Laikas", data: 2006 01 29
Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Nenurodyta

Visais laikais tėvai skėsčiodavo rankomis, girdi, nesupranta savo vaikų. Ne išimtis – ir šiandiena. Bent taip skundžiasi daugelis suaugusiųjų. Deja, įvairūs tyrimai paguodos nežada. Jau aštuonerius metus Lietuva pirmauja pagal vaikų patyčių mastą mokyklose. Anot psichologinę pagalbą teikiančios tarnybos vaikams ir paaugliams "Vaikų linija" vadovo psichologo Roberto Povilaičio, gerai besijaučiančiam vaikui nekyla noras skaudinti kitų.

Praėjusių metų rudenį aštuntąjį gimtadienį atšventusi "Vaikų linija" vienija tris psichologinės pagalbos tarnybas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Nemokamu telefonu 8 800 11111 tarnybos konsultantams vaikai gali prisiskambinti iš visos Lietuvos. 2004 m. konsultantai sulaukė apie 50 tūkst. skambučių. Bandyta prisiskambinti kur kas daugiau kartų – iš viso 1 mln. 200 tūkst. skambučių. Jų skaičius auga kasmet. Pernai jų būta jau per 73 tūkst. Šiuo metu į tarnybą nemokamai galima prisiskambinti tiek iš fiksuotojo ryšio, tiek iš visų mobiliųjų operatorių tinklų. Jau dvejus metus vaikų laiškai plaukia ir internetu. Pernai sulaukta 1040 laiškų. 26 laiškai tarnybą pasiekė įprastu paštu.

Akivaizdu, kad vis daugiau vaikų žino galintys paskambinti tarnybos konsultantams. Kita vertus, tai reiškia, kad jie neturi su kuo pasidalyti savo bėdomis. "Vaikų linijos" tinklapyje išskirtos 7 vaikams rūpimos temos: santykiai šeimoje; santykiai su bendraamžiais; sunkumai mokykloje; prievarta; rūkymas, alkoholis, narkotikai; netektys ir mintys apie savižudybę. Pasak R. Povilaičio, turbūt sunku būtų rasti temą, dėl kurios neskambinta.

Kodėl vaikai keikiasi

– Ar daug sulaukiate nerimtų skambučių, kai vaikai tiesiog išdykauja?
– Mūsų požiūriu, visi skambučiai yra rimti, net jei paskambinę vaikai juokauja, šaiposi, tyli ar keikiasi. Tokiais atvejais savęs klausiu: kodėl vaikui norisi iškeikti kitus, pasišaipyti, ką nors bjauraus pasakyti? Jei vaikas jaustųsi gerai, noras įkąsti ar įspirti kitam nekiltų. Tiesiog vaikai nemoka kaip suaugusieji kalbėti apie savo sunkumus, nesugeba pasakyti, kas juos slegia. Jie savo problemas sprendžia kitaip: neklausydami tėvų, laužydami elgesio normas, nesimokydami, plūsdamiesi. Todėl kitame laido gale išgirdę keiksmus bandome užmegzti pokalbį ir kartais jiems tai pavyksta. Šiaip ar taip, stengiamės parodyti, kad į skambutį reaguojame rimtai. Tiesa, būna, kad ragelį tenka padėti. Peržiūrėję praeitų metų skaičius, nustebome pamatę, kad šiemet pirmą kartą skambino daugiau berniukų. Internetu pernai į mus kreipėsi daugiau mergaičių – 85 proc., o šiemet paskambino 56 proc. berniukų ir 44 proc. mergaičių. Beje, internetu vaikai išdykauja daug rečiau. Paprastai laiškuose pasakojama apie tikrus sunkumus.

– Jūsų kontaktas su vaiku baigiasi, kai šis padeda ragelį. Ar būnate tikri, kad padėjote?
– Kaip keičiasi vaiko savijauta, paaiškėja dar kalbantis. Yra vaikų, kurie skambina ne kartą, ir pasisako sulaukę pagalbos. Dar dažniau atgalinio ryšio sulaukiame internetu. Būta atvejų, kai vaikai rimtai galvojo apie savižudybę. 4,9 proc. mums rašančių vaikų prisipažįsta turintys tokių minčių arba ketinimų. Kita vertus, grėsmingų pokalbių pasitaiko retai – vienas kitas per metus. Prieš keletą metų teko kreiptis į greitąją pagalbą ir policiją, kai buvo iškilęs didelis pavojus vaiko gyvybei.

Smurto nebepastebime

– Su kokiomis problemomis susiduria dabartinė vaikų karta?
– Dabartiniai vaikai augo tuo metu, kai mūsų valstybėje vyko daugybė permainų. Deja, tarptautinio tyrimo duomenimis, Lietuvoje vaikai – vieni iš nelaimingiausių. Kitas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje darbas yra tapęs didesne vertybe nei šeima. Tuo mes gerokai skiriamės nuo Vakarų Europos šalių. Vaikams, kurie retai mato tėvus, mažai su jais bendrauja, trūksta supratimo, šilumos. Natūralu, kad tai turi įtakos jų savijautai. Lietuva tarp 32 pasaulio šalių pirmauja pagal vaikų patyčių mastą. 70 proc. vaikų patiria patyčias ir 70 proc. vaikų patys iš kitų tyčiojasi. Švedijoje šis rodiklis – vos 15 proc.
Vaikai kitus žemina dėl to, kad patys jaučiasi nekaip. Viena patyčių plitimo priežasčių – mūsų vaikai nevertinami, nemylimi. Pažeminus kitą pasijuntama geriau: apspjaudamas kitą jautiesi pats švaresnis, o išvadinęs bendraamžį debilu – protingesnis.Įvairios patyčios, prasivardžiavimai, apkalbos, apsistumdymai, muštynės tapo įprastos, kone norma. Suklūstama tik lūžus kieno nors rankai ar pasipilus kraujams. Tuomet visi kraipome galvas – iš kur toks vaikų žiaurumas. Tačiau viskas prasideda nuo "mažų" dalykų. Ir jei suaugusieji mano, kad stumdytis vaikams normalu, vaikai juo labiau taip manys.

– Kaip siūlote spręsti šią problemą?
– Pasaulyje žinoma labai daug efektyvių būdų, kaip sumažinti vaikų agresiją. JAV Smurto prevencijos ir tyrimų centre sudaryta apie 600 smurto prevencijos programų ir pasirinkta 11 veiksmingiausių. Lietuvoje neįdiegta nė viena jų. Šiek tiek žinoma tik "Vyresnio brolio, vyresnės sesers" programa, tačiau ji veikia tik Vilniaus paramos vaikams centre.  Antrus metus bandome diegti norvegų programą, skirtingose šalyse galinčią sumažinti patyčių mastą nuo 20 iki 80 proc. Atskirose mokyklose rengiame mokymus, tačiau kol kas nėra mokyklos, kuri galėtų šią programą taikyti nuo A iki Z. Lietuvoje keliamas klausimas, ką daryti dėl vaikų agresyvumo. Tai tik rodo, jog nežinome, kas šia linkme nuveikta pasaulyje. Klausimą reikėtų kelti kitaip: kodėl svetur taikomos programos mūsų šalyje neveiksmingos.

Skųstis yra gerai

– Per kiek laiko taikant šias programas galima būtų sumažinti patyčių mastą?
– Poveikis išryškėtų po 1–2 metų. Beje, šiose programose daug dėmesio skiriama suaugusiesiems, jų nuostatų keitimui. Pavyzdžiui, manoma, kad skųstis yra blogai. Bet kuris vaikas pasakys, kad skundikų niekas nemėgsta. Bet iš kur vaikai tai žino? Iš suaugusiųjų. Viena pradinių klasių mokytoja per seminarą prisipažino, kad vaikams yra sakiusi: "Skundikus priimu penktadieniais, kitomis dienomis tvarkykitės patys". Paklausti, dėl ko skundžiasi vaikai, mokytojai teigia, kad dažniausiai jie trukdomi dėl smulkmenų: tai pieštuką atėmė, tai pastūmė, tai išvadino. Į tokius vaikų skundus niekas rimtai nereaguoja. Taigi vaikai ieško mokytojų užtarimo, o šie juos atstumia. Tad nėra ko stebėtis, kad paaugliai savo bėdų vėliau niekam nebepasakoja. Suaugusieji, užuot atstūmę vaiką, turėtų jį pagirti, kad jis iškloja savo bėdas. Dar svarbiau skatinti vaikus ateiti skųstis ne tik dėl savęs, bet ir dėl skriaudžiamo draugo. Tik tuomet situacija mokyklose ims keistis. Nesijaus visagaliai tie, kurie anksčiau grasindavo: "Jei kam nors pasakysi, tau – viskas". Mat atsiras bent penki liudininkai, kurie apie tai praneš. Mokyklų vadovai suka galvas, kaip užkirsti kelią vaikų agresijai, tačiau daug kur tebemanoma, kad ją galima įveikti bausmėmis. Tokia mūsų visuomenės nuostata. Tačiau tyrimai rodo, kad kuo daugiau bausmių ir kuo jos griežtesnės, tuo vaikai piktesni ir agresyvesni. Pirmoji tai suprato Švedija, kuri 1979 m. uždraudė bet kam kada nors mušti vaikus. Šiandien Švedijoje smurto rodikliai – mažiausi pasaulyje. Taip pat ir tėvai turi būti mokomi auklėti savo vaikus. Blogai besielgiančius su savo vaikais tėvus mes linkę smerkti, blogiausiu atveju vaikai atimami. Pasaulyje tokiems tėvams padeda socialiniai darbuotojai, jie lanko šeimas, padeda jiems bendrauti su vaikais, žaisti, juos išklausyti.

– Vargu ar Lietuvoje greitai rasis lėšų panašioms programoms?
– Nemanau, kad Lietuvoje trūksta pinigų. Mano galva, viskas priklauso, kaip jie skirstomi. Yra sričių, kurioms pinigų negailima, yra ir tokių, kurioms jų trūksta. Pripažinus vaikų narkomanijos problemą ir nusprendus ją pagaliau spręsti, lėšų atsirado. Kai smurtas bus įvardytas kaip problema, atsiras ir pinigų. Pavyzdžiui, Norvegijoje, kuri pirmauja kovodama su patyčiomis, sakydami naujametes sveikinimo kalbas patyčių problemą kaip prioritetinę minėjo net du aukščiausi šios šalies pareigūnai – ministras pirmininkas ir karalius. Norvegai su šiuo reiškiniu susidūrė dar prieš 20 metų, kai nusižudė trys vaikai. Žiniasklaida išsiaiškino, kad jie buvo nuolat žeminami mokykloje. Ar tikiu, kad situacija Lietuvoje pajudės iš mirties taško? Esu optimistas, kitaip tiesiog nuleisčiau rankas. Pastaruoju metu diskusijų patyčių tema tikrai padaugėjo. Tik norėtųsi, kad jos virstų programomis, būtų finansuojamos. Viena yra kalbėti, kad tai svarbu, kas kita – diegti programas.

Skambučių pasiskirstymas pagal vaikų amžių, proc.

Iki 6 m.1 proc.
7–11 m.30 proc.
12–15 m.61 proc.
16–18 m.7 proc.
Per 18 m.1 proc.

Dažniausiai minimi sunkumai, proc.

Valgymo problemos 2,1
Santykiai su kitais suaugusiaisiais 2,3
Sveikata 2,5
Rūkymas 2,7
Santykiai su broliais ir seserimis 2,7
Seksualinės problemos 3,0
Konfliktas 3,1
Mokslai 3,6
Priekabiavimas 4,4
Laisvalaikis, užimtumas 4,6
Santykiai su tėvais, globėjais 10,3
Santykiai su bendraamžiais 27,6

Rašančiųjų internetu amžius

7–11 m.7 proc.
12–15 m.55 proc.
16–18 m.31 proc.
Per 18 m.7 proc.


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt