Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Skundikai vaikai, Rinkos aikštė, p. 2, 4

Autorius: Giedrūna Girdenytė, data: 2006 02 13
Tiražas: 5855; Rubrika: Nenurodyta

Tirštai snigo dideliais "ubago kąsniais". Grįždami iš mokyklos sniege voliojosi ir žaidė vaikai. Kvatojosi ir cypavo. Staiga per klegesį ir juoką pasigirdo vieno vaiko verksmas ir pagalbos šauksmas: "Mama!" Keli 10-12 metų berniukai, pasigavę mažesnį pradinuką , murkdė jo veidą į sniegą, didelėmis gniūžtėmis kimšo sniegą jam už apykaklės, ir į kuprinę. Subarti išdykėliai labai nenoriai paleido savo mažąją auką, šiurkščiai atsikalbinėjo juos sudraudusiems praeiviams.
- Ar pažįsti šituos berniukus, žinai, iš kurios jie klasės? - paklausiau šniurkščiojančio vaiko, padėjusi jam atsikelti ir ištraukusi iš po apykaklės aptirpusius sniego gniužulus.
Vaikas linktelėjo galvą.
- Tai rytoj, kai nueisi į mokyklą, būtinai pasakyk mokytojai, kaip jie keliese užpuolė tave vieną. Tegu ji išbara juos!
Dabar vaikas papurtė galvą.
-Ne? Kodėl? Juk jie nuskriaudė tave! Žiūrėk, tavo net marškinėliai šlapi. Ir sąsiuviniai kuprinėje sušlapo...
Mažasis berniukas atkakliai purtė galvą:
- Mūsų mokytoja nemėgsta skundikų. Kai mama man nupirko naują kuprinę, o vaikai ją spardė po klasę, kol ji suplyšo, aš pasakiau mokytojai.
- Ir ką ji?
- Liepė man eiti į savo suolą ir pačiam prižiūrėti savo daiktus...
- Na, tada išdykėliai spardė kuprinę, bet dabar jie skriaudė tave patį!
Berniukas ir vėl purtė galvą:
- Mane ir klasėje apstumdo, nes aš - pats mažiausias. Vieną kartą, kai labai skaudėjo, pasakiau mokytojai, bet ji vėl liepė sėsti į savo vietą ir dar pasakė, kad nemėgsta skundikų. Ir kad pats aiškinčiausi su savo draugais...
Ar bereikia prisipažinti, kad šis atsitiktinis epizodas paliko slogų įspūdį. Dar ilgai prieš akis stovėjo tas vaizdas: mažas vienišas berniukas, o jo žvilgsnyje - toks nevaikiškas bejėgiškumas ir pasidavimas savo likimui.

O man "dzin"

Bandžiau guostis, kad metams bėgant berniukas augs, išmoks pats apsiginti nuo skriaudikų, iš jo akių išnyks ta bejėgiškumo išraiška. Bet ar jos nepakeis atšiaurumas? Ar vaikystėje neradęs užuojautos ir prieglobsčio, kurių jam pašykštėjo suaugusieji, jis netaps tokiu pat įžūliu paaugliu, kokių daug šlaistosi Kėdainių gatvėse, užkabinėdami praeivius, gąsdindami mažesnius ir silpnesnius už save vaikus, apkumščiuodami ir net atiminėdami iš jų mobiliuosius telefonus ir kumštelyje suspaustus pinigus ledams. Prieš keletą, o gal net keliolika metų, kai pardavėjos ir kasininkės dar nesisveikindavo su kiekvienu prie kasos priėjusiu pirkėju, buvau liudininkė kivirčo tarp pirkėjos ir kasininkės.
- Aš gyvenime daugiau nekelsiu kojos į šitą parduotuvę! - pakeltu balsu kalbėjo kažkuo pasipiktinusi pirkėja.
- O man "dzin", kad tu nekelsi! - atšovė nė kiek nesutrikusi pardavėja. - Tu nekelsi, kiti įkels!
Blogai, kai pardavėjai "dzin" pirkėjų simpatijos ir antipatijos parduotuvei, kurioje ji dirba. Bet dar blogiau, kai mokytojai "dzin" jos mokiniai, ypač mažieji - jų savijauta, jų mažos bėdos ir nuoskaudos, jų beviltiškos teisybės paieškos, tarsi į akmeninę sieną atsimušančios į tą "dzin".

Svetimas tarp savų

Tačiau visų blogiausia, kai supratimo ir atjautos vaikai nesulaukia šeimose iš pačių artimiausių žmonių - savo tėvų, brolių, seserų. "Vaikų linijos", vienijančios kelias psichologinės pagalbos vaikams tarnybas, vadovas Robertas Povilaitis teigia, kad daugelyje šeimų tėvai dėl nuolatinio užimtumo yra labai atitolę nuo vaikų, mažai bendrauja su jais ir neranda laiko (o gal turi per mažai noro) gilintis į savo vaikų problemas. Vaikas pavalgęs, aprengtas, į mokyklą išleistas - tai ko reikia?

Beje, labai dažnai ir tėvai, kaip kai kurie mokytojai mokyklose, visiškai nelinkę išklausyti savo vaikų nusiskundimų, ypač jeigu skundžiamasi nuoskaudomis, patiriamomis iš savo brolių ar seserų bei kitų bendraamžių. "Šiandien susipešėte, rytoj susitaikysite!" - dažnai atsako tūla mama, nė nebandydama įsigilinti į šniurkščiojančio vaiko aiškinimus apie kieme patirtą skriaudą". Ir tai - anaiptol ne pats atsainiausias atsakymas. Dažniau vaikas būna sugėdintas, kad žliumbia kaip mergaitė (jeigu skundžiasi berniukas), o jeigu pasiskundžia tėvui, tai dažnai išgirsta: "Nebūk ištižėlis, išmok duoti atgal, tai tavęs niekas neskriaus!" Ar po to reikia stebėtis, kad vaikas stengiasi "nebūti ištižėlis", auga svajodamas apie tai, kaip užaugęs atkeršys visiems savo skriaudikams? Anot R.Povilaičio, tiek mokytojai, tiek tėvai bei kiti vyresni šeimos nariai, užuot atstūmę vaiką, turėtų jį išklausyti. Ir ne tik išklausyti, bet, jeigu yra tokia galimybė, padėti jam sureguliuoti santykius su bendraamžiais. Vaiką reikėtų ne išbarti ar atstumti, kai jis su savo nuoskauda kreipiasi į suaugusius, .bet priešingai - paskatinti, kad jis ir ateityje netylėtų, nesinešiotų širdyje neišsakytos nuoskaudos. Besiskundžiančio vaiko atstūmimas gresia liūdnomis pasekmėmis, skaudžiomis ne tik jam pačiam, jo artimiesiems, bet ir visuomenei.

Ne tau, tai kitam

Priversti užgniaužti savyje nuoskaudą, supratę, kad jiems, mažiems, teisybė neprieinama, vaikai trokšta tik vieno - greičiau užaugti. Užaugti tam, kad atkeršytų savo skriaudėjams. Nesvarbu, kad tų dabartinių skriaudėjų gal nebesutiks. Atkeršys kitiems. Tokiems pat - mažesniems už save ir silpniems - kokie jie yra šiandien. O kartu ir visiems kitiems gyvenimo kelyje sutiktiems, greičiausiai niekuo dėtiems žmonėms. Na, kad ir atsitiktiniams praeiviams gatvėje... Štai tada ir skaitome respublikos dienraščiuose tokias žinutes: paauglės apiplėšė penktokę mokyklos tualete, vėl siautėjo globos centro auklėtiniai ir t.t. 14-17 metų paaugliai išlaužia duris, nusiaubia butus, išstumia pro daugiabučio langą iš kažkelinto aukšto atsitiktinius draugus (nes tikrų neturi). Tokio "auksinio jaunimo" atstovus baugu sutemus sutikti gatvėje, o ir dieną ne visada ramiai pro juos praeisi - neužkabintas, neapipiltas lyg pamazgomis keiksmažodžiais.

Karvė prekybos centre

"Repetuoti" tokius išpuolius jie pradeda anksti. Kėdainių prekybos centre "Maxima" dienos metu teko matyti tokį vaizdą. Laiptais į antrą parduotuvės aukštą sunkiai lipo lazda pasiramsčiuodama sena moteriškė. Jai priešpriešiais leidosi žemyn du gal 8-10 metų gražiai aprengti, tvarkingai atrodantys berniukai, tikrai ne asocialių šeimų vaikai. Eidamas pro lėtai kopiančią aukštyn senutę, vienas iš berniukų akimirkai stabtelėjo ir garsiai jai tiesiog į veidą ištarė: "Karvė!" Po to berniukai garsiai kvatodami nubėgo laiptais žemyn. Apačioje stabtelėjo ir atsigręžęs į senąją moteriškę įžūliai nusišaipė iš jos suglumimo...
Kėdainietis, J.Basanavičiaus gatvės gyventojas A.J., papasakojo panašią istoriją. Jį, seną, sunkiai vaikštantį karo invalidą, daugiabučio kieme specialiai sukietintomis sniego gniūžtėmis apmėtė ir necenzūriniais žodžiais iškeikė vidurinės mokyklos moksleiviai, garsiai besijuokiant jų "damoms" -jaunųjų chuliganų bendramokslėms, tarp kitko, gyvenančioms tame pačiame daugiabutyje ir netgi toje pačioje laiptinėje, kaip ir A.J. Žmogus galvoja, jog buvo užpultas dėl to, kad porą dienų anksčiau subarė šiuos paauglius, kurie išdykaudami laužė daugiabučio kieme augančių medžių šakas.

Mes pirmaujame

Neveltui sakoma, jog gera pradžia-pusė darbo. Po tokių "pirmųjų žingsnių" visai nesunku bėgant pro šalį ištraukti iš moters rankų rankinę. Arba per pertrauką mokyklos tualete, prispaudus prie sienos išsigandusį pirmoką, atimti iš jo pinigus, atsineštus užsimokėti valgykloje už pietus. Vėliau neretai seka daugybę kartų girdėta nuolat nuobodžiai besikartojanti istorija, lyg pasaka be pabaigos: sulaikymas, areštinė, nepilnamečių kolonija, pataisos namai... Kol galų gale gauname užbaigtą šeimos, mokyklos ir mūsų visų abejingumo produktą- nebeperauklėjamą nusikaltėlį. Tiesa, nebūtinai kiekvieną kartą tokia baigtis. Žinome daug atsitikimų, kai iš didžiausių išdykėlių, neklaužadų ir gatvės nuotykių ieškotojų išauga visai geri žmonės, puikūs specialistai, nagingi meistrai. Tačiau faktas lieka faktu: Lietuva pagal vaikų agresyvumą pirmauja tarp daugelio pasaulio šalių. O iš agresyvių vaikų auga agresyvi, negeranoriška visuomenė. Ar tokiai visuomenei norėtume patikėti savo vaikų, savo šalies ateitį? Deja, neužtenka nustatyti diagnozę. Mokslininkai - psichologai seniai ją nustatė. Bet vien tik ligos žinojimas nepadeda išgyti. Žinant, kaip lėtai, girgždėdamas sukasi biurokratinis ratas, kaip iš lėto juda valdininkai, nuo kurių priklauso sprendimai, negalime tikėtis greito pasveikimo. Belieka vienintelė galimybė veiksmingiau kovoti su vaikų agresyvumo liga -mums patiems nelikti akliems ir kurtiems vaikų pagalbos šauksmui. Nepraeiti pro šalį, neatstumti besiskundžiančio nuskriausto vaiko.


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt