2007  2006  2005  2004  2003

Septyniasdešimt procentų Lietuvos mokinių mokykloje patiria patyčias. Patyčių mokyklose dažnumu ir intensyvumu Lietuva pirmauja Europoje. Neturėdami kam pasiguosti, mokiniai skambina Vaikų linijos psichologams. Tačiau prisiskambina tik kas penkiasdešimtas. Linija perkrauta. Patyčias kiekviename savo kovos už būvį žingsnyje patiria ir suaugusieji. Kasdien įvairiose gyvenimo situacijose stipresnieji tyčiojasi iš silpnesniųjų, juos įvairiais būdais žemina. Tačiau patyčios — ne gripas, niekas neskelbia epidemijos, nors kenčia nuo jos ne vienas procentas. Teisinės pagalbos taip pat nėra.

Bendradarbiai pasigauna silpnesnį

Albertas dirba stambioje prekybos firmoje. Penkiasdešimtmetis vyras - dar gana stiprus. Bendradarbiai jį giria: "Tu galėtum pakelti arklį." Albertas patenkintas. Bendradarbių žodžius priima kaip komplimentą ir entuziastingai įrodinėja, ką gali. Beveik vienas iškrauna visas prekes. Bendradarbiai tuo tarpu pasirūpina kokio gėralo. Vagoną baigiančiam iškrauti Albertui atkiša stiklelį. Degtinei Albertas visai neatsparus. Išlenkęs trejetą šimtgramių visą dieną maišus tampęs vyras krenta lyg negyvas čia pat, vagone.

Bendradarbiams reikia uždaryti vagoną. Jie ištempia Albertą lauk, paguldo ant šlapios žemės, numauna kelnes ir ant pilvo prirašinėja keiksmažodžių. Jei ne vyro ieškoti ateinanti žmona, Albertas jau seniai būtų sušalęs.

Nei Albertas, nei jo žmona niekam nesiskundžia. Jie kaltina save, kad yra silpnesni ir ne tokie įžūlūs kaip kiti. Galiausiai abejoja, ar bendradarbius kas nors nubaustų. Juk jie nesumušė ir nenužudė Alberto.

Darbdaviai tyčiojasi iš darbuotojų

Redakcija gavo vieno prekybos centro pardavėjos laišką. Prieš Kalėdų ir Naujųjų metų šventes direktorė pardavėjoms pasakiusi, jog jos dirbsiančios tiek, kiek reikės. Reikia pasiruošti šventinei prekybai. Kasose nesėdinti pamaina per savo laisvas dienas turės valyti parduotuvę.

Kasdien po dvi-keturias pardavėjas turi ateiti į darbą, nors turi išeigines dienas. Dirbanti pamaina nuolat pasilieka viršvalandžių. Tenka dirbti po 13-14 valandų. Už viršvalandžius niekas nemoka. Jie nenurodyti ir darbo grafike.

Prieš savo darbdavius bejėgės pardavėjos negali pasipriešinti. Bijo prarasti darbą. Šie leidžia sau tyčiotis iš darbuotojų.

Pavyzdžių, kai darbdavys tyčiojasi iš darbuotojo, yra ne tik prekybos centruose. Daugelio įmonių savininkai iš žmogaus tyčiojasi mokėdami jam žeminamai mažą atlyginimą, versdami dirbti viršvalandžius, prašydami papildomų, į pareigas neįeinančių paslaugų, gąsdindami išmesią iš darbo.

Už patyčias cenzūriniais žodžiais nebaudžia

Kelmės rajono tarybos posėdyje viena kelmiškė pasipiktinusi, jog kitai kelmiškei Savivaldybė skyrė pinigų padengti įsiskolinimui už šildymą, viešai išvadino ją Kelmės piktžaizde. Iškoneveikta moteris kreipėsi į policiją. Tačiau policija nekėlė įžeidinėtojai bylos, nes ji Tarybos posėdyje nevartojo necenzūrinių žodžių. "Piktžaizdė" nesąs keiksmažodis.

Vėliau savo patyčias ta pati moteris tęsė teisme. Kaltino priešininkę ją sumušus, o paklausta, kaip mušusioji tą dieną atrodė, pradėjo pasakoti apie pajuodusius jos kulnus. Deja, ir šįkart niekas viešai besityčiojančios moters nesutramdė. Ji ir toliau tyčia provokuoja konfliktus, nes už tokius žaidimus nėra apibrėžtos juridinės atsakomybės.

Vaikai negailestingi kitokiems

Ketvirtokas Poviliukas iš mokyklos grįžo apsiverkęs. "Mama, ar galėsi man vakare užkloti du dekius?" Mama nustebo - kodėl. Juk namuose šilta. "Girdėjau, kad prakaituodamas gali numesti svorį, - rimtai dėsto vaikas. — Užkniso. Klasiokai manęs kitaip nevadina - tik Tešlium ir Storuliu. O aš juk irgi turiu vardą."

Dešimtmetė Marija negali suprasti, kodėl žaidžiant klasės draugės nenori su ja susikabinti rankomis. Pagaliau išsiaiškina. Marija rengiasi iš "labdarynų" pirktais drabužiais. Mergaitės šnibždasi, jog ji - kaimietė, jos rankos pajuodusios. Marija susigūžia. Muzikos pamokos jai tampa kančia. Kai klasė žaidžia ratelį, mergaitė sėdi suole ir lyg baugštus žvėrelis bijo, kad mokytoja jos nepajudintų iš vietos.

Svetlana turi kalbos defektą. Kai ji pradeda skaityti ar atsakinėti, klasė juokiasi. Kiekviena lietuvių kalbos pamoka mergaitei didžiulis išbandymas.

Valius neturi klausos. Per muzikos pamokas, kai dainuoja visa klasė, berniukas dainuoja. Kai reikia dainuoti vienam, jis tyli. Kelis kartus nepataikė atkartoti melodijos. Vaikai juokėsi. Mokytoja vaiko nesupranta. Klausia: "Ar tu neišsižioji?"

Mokyklų socialiniai pedagogai sako, jog vaikai nepakantūs kitokiems, standarto neatitinkantiems savo bendraamžiams. Tad patyčių aukomis dažniausia tampa sveikatos problemų ar fizinių trūkumų turintys vaikai. Kartais ietys nukreipiamos į lėtesnio būdo iš kaimo atvažiuojančius bendraamžius.

Patyčių objektu kartais tampa ir ryškių ydų neturintys vaikai. Berniukai erzindami, tyčiodamiesi, pravardžiuodami stengiasi atkreipti patinkančios mergaitės dėmesį.

Patyčių tikslas - pažeminti silpnesnį

"Patyčios — tai agresyvus elgesys, nukreiptas į kitą žmogų, siekiant jam suteikti fizinį ar psichologinį skausmą. Dažniausia fiziškai ar pagal padėtį visuomenėje stipresnis nuolatos žemina silpnesnį, kuris dėl kokių nors priežasčių negali pasipriešinti. Sis elgesio stereotipas populiarus ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Tai "sovietinės diedovščinos" reliktas", - sako Kelmės "Kražantės" pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Laima Kareivienė.

Ji mokinių paprašė užpildyti anonimines anketas, kuriose klausė, kaip dažnai ir kokiu būdu vaikai patiria patyčias. Tik ketvirtadalis apklaustų mokinių teigė niekuomet nepatiriantys patyčių. Trys ketvirtadaliai apklaustųjų tvirtino kartais patiriantys patyčias, keletas vaikų prisipažino, jog patyčias patiria labai dažnai. Kas trečias anketuotas mokinys rašė patyčias patiriantis po keletą kartų per savaitę.

Paklausti, kokiais būdais iš jų tyčiojasi, daugiausia berniukų nurodė, jog juos pravardžiavo ir erzino, daugiausia mergaičių skundėsi, jog jas apkalbėjo. Kiti tvirtina. jog bendraamžiai iš jų tyčiojosi grasindami ir gąsdindami, gadindami jų daiktus, ignoruodami - su jais nežaisdami ir nebendraudami, stumdydami, mušdami, atimdami pinigus ir daiktus.

Du trečdaliai patiria patyčias

Šalies mokyklose socialinių pedagogų atlikti tyrimai rodo, jog 70 procentų vaikų mokykloje patiria patyčias, neką mažiau tyčiojasi ir patys.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria apie 80 procentų berniukų ir apie 70 procentų mergaičių. Tyrimus ši organizacija atliko 28 šalyse. Palyginus duomenis, paaiškėjo, jog Lietuvos moksleiviai pirmauja patyčių patirtimi. Patyčias jie patiria kiekvieną savaitę, kartais net po keletą kartų.

Nedaug nuo Lietuvos atsilieka Latvija, trečioje vietoje - Grenlandija, po jos - Izraelis, Rusija, Estija. Lietuva pirmauja ir besityčiojančių vaikų skaičiumi. Patyčios tampa gyvenimo norma, neatskiriama mūsų gyvenimo būdo ir mūsų kultūros dalimi.

Lietuvoje egzistuojantis Gyvūnų gerovės įstatymas draudžia tyčiotis iš gyvūnų. Iš žmogaus tyčiotis draudžiančio įstatymo kol kas nėra. Atvirkščiai - kartais sukuriami tokie įstatymai, kurie sudaro prielaidas tyčiotis iš pagal jį gyventi priverstų žmonių.

Specialistų nuomonė

"Problemą reikia spręsti valstybės lygiu"

Socialinė pedagogė Laima Kareivienė:

- 2003 metais Norvegijos ministras pirmininkas savo naujametėje kalboje pabrėžė, jog visuomenėje reikia mažinti patyčių. Švedijoje 1979 metais priimtas įstatymas, draudžiantis mušti vaikus. Per tą laiką šiaurės šalių visuomenėje įvyko radikalių pokyčių. Išgyvendinti patyčias mūsų šalyje taip pat bus įmanoma tik tada, kai problema susidomės Vyriausybė ir įstatymų leidėjai. Dabar gi vykdoma daug prevencinių programų. Joms išmetami nemaži pinigai. Bet iš esmės tai tėra tik gaisrų gesinimas.

Požiūrį į patyčias pakeičia tik maža visuomenės dalis. Turėtume keistis visi. Patyčių dar nelaikome nusikaltimu. Šio psichologinio smurto auka tapęs ir bandantis kam nors pasiskųsti vaikas kartais bendraamžių net pasmerkiamas, vadinamas skundiku. O iš tiesų netgi nepasisveikinimas rytą yra savotiška psichologinio smurto forma. Juk žmogus, su kuriuo nepasisveikinome, galvos - kodėl taip atsitiko, gal dėl ko nors pykstame, gal daugiau nebenorime su juo bendrauti.

Reikėtų naikinti ir priežastis, dėl kurių lietuviai labiau mėgsta tyčiotis negu kitos tautos. Mums labai trūksta tolerancijos. Vienas tyrimas parodė, jog lietuviai - kitokių, emociškai nestabilių ir degradavusių kaimynų labiausiai vengianti tauta.

"Patyčios nepalieka mėlynių"

Robertas Povilaitis, psichologas, Vaikų linijos įkūrėjas ir vadovas:

— Visuomenė smurtu laiko veiklą, kai liejasi kraujas, lūžta kaulai, lieka mėlynės. Jei tėvas sumušė vaiką, bet neliko mėlynių, tai nelaikoma smurtu. Ir negali tam vaikui padėti, nes bus sunku įrodyti, kad tėvas smurtavo. Švedijoje ir tėviškas plekštelėjimas vaikui per užpakalį laikomas smurtu. Lietuvoje tai vadiname auklėjimu.

Psichologinis smurtas taip pat nepalieka tuoj pat apčiuopiamų fizinių pėdsakų. Galbūt todėl, kol vaikas mokykloje dar nelaksto su peiliu, jis nelaikomas smurtautoju. Pamanykit — pastūmė, atėmė pieštuką, pargriovė, pravardžiavo. Daugelis pradinių klasių mokytojų tokią savo auklėtinių kasdienybę laiko normaliu dalyku. Jeigu vaikas dėl tokių dalykų skundžiasi, laikoma smulkmena. Apie tai, kad patyčios kitam vaikui sukelia daug sielos skausmo, net pedagogai kol kas nemąsto.

Tačiau į vaikų tarpusavio santykius reikėtų žiūrėti labai rimtai. Juk jeigu ant laiptų pargriautų suaugusį žmogų, jis gintųsi ir rastų juridinių priemonių skriaudikui nubausti.

Dažniausia tema, kuria kalbame su Vaikų linijos konsultantams paskambinusiais vaikais - santykiai su bendraamžiais. Dėl patiriamų patyčių kai kurie vaikai kalba apie savižudybę.