Autorius: Marijaną Jasaitienė, data: 2007 01 31
Tiražas: 37880; Rubrika: Aktualijos
Ar begali būti kas nors baisiau, kai žudosi vaikai?! Žudosi todėl, kad nebenori gyventi. Argi galima patikėti, kad per dešimtį pirmųjų gyvenimo metų galima jį pažinti, juolab - nusivilti? Sveiku protu sunku suvokti, kas gali dėtis dešimtmečio galvelėje, kuris neriasi kilpą ant kaklo. Apie tai kalbėti žiauru, tačiau kai per vieną parą mūsų šalyje nusižudė du vaikai, o per metus mirtį pasirenka trys keturios dešimtys vaikų - ištisa klasė, tylėti apie tai - nusikalstama.
Dešimtmetė šiaulietė, šaltinių teigimu, jau buvo prasitarusi savo mamai apie ketinimą nusižudyti. Kas galėjo įtarti, kad šie žodžiai, ištarti vaiko lūpomis, gali būti apgalvoto ketinimo išraiška? Dėl ko grasinta tai padaryti? "Jei iš užsienio negrįš tėtis", - neva taip motyvavo mažylė.
Rasti atsakymą į klausimą dėl tą patį vakarą Lietuvoje įvykusios kitos tragedijos, kai iš paklodės susuktos virvės kilpoje rastas nebegyvas dvylikametis berniukas iš Kauno, dar sunkiau. Vaikas niekam niekuo nesiskundė. Grįžo iš mokyklos namo. Parašė mamai SMS žinutę, laukė jos grįžtančios. Tiesa, vaiko tėtis jau septynerius metus gyveno ne kartu.
Nepilnos šeimos, skurdas, tėvų agresija ir bendraamžių patyčios, noras turėti tai, ką turi milijonierių vaikai, dideli krūviai mokykloje, nelaiminga meilė, siekis būti pripažintam, prisižiūrėjus filmų apie "supermenus", narkotikų vartojimą ir palaimingą apsvaigimą... Ar verta toliau vardyti priežastis, dėl kurių mūsų vaikai jaučiasi atstumti, nemylimi, nelaimingi ir išgyvena vidines dramas?
Pernelyg juodomis spalvomis nudažo mūsų gyvenimo kasdienybę tokie klausimai, ar ne? Juk dauguma mūsų šalies mažųjų piliečių yra gabūs, talentingi, rūpinamasi jų gerove, taigi, jie turi būti laimingi. Tačiau užtenka vieno fakto, kad susimąstytum: ar, mylėdamas savo vaiką, padarai viską, kad jis jaustųsi laimingas? Tėčiai ir mamos važiuoja į užsienį, kad uždirbtų pinigų ir galėtų nupirkti vaikams tai, ko jiems reikia: mobilųjį telefoną, kompiuterį, dviratį, gražių rūbų. Kad galėtų nuvežti į vandens pramogų parką ir užsienio kelionę. Tačiau ar tie tėčiai ir mamos, kurie daug uždirba Lietuvoje, turi laiko pramogauti kartu su vaikais? Jie turi daug pinigų ir įstengia savo mylimiems vaikams nupirkti viską, ko tik jie užsigeidžia, tačiau neturi laiko paklausti, kaip sekėsi per dieną, kokį pažymį sūnus ar duktė gavo, jau nekalbant apie draugiškus slaptus kuždesius, nes norint patekti į savo vaiko slaptą sielos kertelę reikia dar daugiau laiko. Ar mes galime būti savo vaikams draugai? Juolab ar norime, ar turime laiko jais būti?
Didžiausia vertybė šioje žemėje yra žmogus. Kiekvienam vaikui ne mažiau nei kompiuterio reikia artimo, jį suprantančio, mylinčio žmogaus. Ne iš smalsumo vaikų namų auklėtiniai trokšta pamatyti savo mamas, kurios jų atsisakė vos jiems gimus. Nuoskaudas neretai numalšina susitikimo džiaugsmas. Gaila, kad to labiau reikia vaikams nei tėvams. Priešingu atveju nebūtų mūsų šalyje tiek daug vaikų globos namų ir tariamų našlaičių. Ir kas gi su mumis darosi, jei visame gyvajame pasaulyje tik gegutės mėto savo vaikus?
Kas gali sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius arba, kitaip tariant, sustabdyti susvetimėjimo ir netgi nužmogėjimo procesą? Valstybė? Visame pasaulyje deklaruojamas rūpestis vaikais. Ir Lietuvoje kuriamos programos vaikų gerovei užtikrinti, tačiau neretai joms įgyvendinti neužtenka nei gerų norų, nei pinigų.
Nereikia toli žvalgytis, čia pat, kaimyninėse šalyse mažamečiai, net ir mokyklinio amžiaus vaikai neišleidžiami vieni į gatvę. Nuo durų iki durų lydimi tėvų, senelių arba auklių. Pas mus, deja, reta mama gali gauti darbą ne visą darbo dieną, kad galėtų kartu su vaiku pareiti namo jo pamokoms mokykloje pasibaigus.
Likę vieni ir jausdamiesi vieniši vaikai jau moka ieškoti paguodos psichologinės pagalbos telefonais. Pernai "Vaikų linijos" konsultantai atsiliepė beveik į 90 tūkst. skambučių. Vaikų psichologinės pagalbos poreikis didėja, anot "Vaikų linijos" vadovo Roberto Povilaičio, jiems buvo bandoma prisiskambinti net 3,98 mln. kartų, deja, per pirmąjį šių metų mėnesį nesugebėta paskirstyti lėšų psichologinės pagalbos tarnyboms. Pirmasis Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos valdybos posėdis šiam tikslui susirinks rytoj. Mėnuo jau prabėgo. Problemų, ir kaskart vis didesnių, vaikai turi kasdien. Juos gimdydami, jausdami teisę juos auklėti privalome jausti pareigą jais rūpintis, juos girdėti ir suprasti. Gal atėjo laikas stiprinti tėvų atsakomybę už savo vaikus?
