Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Ar iš tavo vaiko nesityčioja?, Alytaus naujienos, p. 11

Autorius: Dalia Kitavičienė Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė, data: 2008 01 26
Tiražas: 5950; Rubrika: Nenurodyta

Pasikeitė vaiko elgesys? Vaikas tapo irzlus, sudirgęs, uždaresnis ar, atvirkščiai, nuolat piktas ir neįprastai agresyvus? Gal ant kūno atsiranda mėlynių ar įdrėskimų, kuriuos jis labai nori nuslėpti ir jų atsiradimą teisina sunkiai įtikimais įvykiais? Gal prie jūsų vaiko mokykloje priekabiauja?

Reiškinys masiškesnis, nei manoma

Tyrimų duomenimis (Pasaulio sveikatos organizacija, moksleivių gyvensenos tyrimas, 2002 m.) septyni vaikai iš dešimties yra patyrę bendraamžių patyčias. Sunkiai suvokiama realybė. Taip jau yra, kad geriau netikėsime statistika ir vadinsime tai išpūstu reikalu nei pradėsime ką nors daryti, kad tie skaičiai mažėtų. Nereikėtų manyti, kad patyčios — tik mušimas, stumdymas ar grasinimas susidoroti. Nuolatinis pravardžiavimas, pasikartojančios apkalbos, ignoravimas (išskyrimas iš grupės) vaiką skaudina ir stumia į neviltį nė kiek ne mažiau, o neretai ir labiau nei fizinis smurtas. Nėra lengvų patyčių. Vienodai skaudina ir fizinės patyčios, kai vaiką stumdo, "netyčia" pakiša koją, muša, ir vadinamosios žodinės patyčios, kai šaipomasi, juokiamasi, rašinėjami žeidžiantys tekstai, siuntinėjamos skaudinančios SMS žinutės ar elektroniniai laiškai.

Vaikai, patiriantys patyčias, turi daugybę psichologinių sunkumų. Labai dažnai jie būna užsisklendę, liūdni, vengia bendravimo. Nuolatinis psichologinis ar fizinis priekabiavimas verčia jaustis menkesnius ir prastesnius už savo skriaudėjus. Vengiama eiti į mokyklą ar į tą (gal ir pro tą) vietą, kurioje patiriamos priekabės. Nuolatinė baimė, neviltis ir įtampa skatina mintis apie savižudybę.

Neretai psichologinės problemos įgauna psichosomatinių sutrikimų išraišką: apetito stoka, pasikartojantis ir nuolatinis galvos ar pilvo skausmas, nemiga. Nesuvokia problemos rimtumo.

Tie, kas yra susidūrę su patyčių problema, žino, kad nėra tablečių, kurių pavartojęs septynias dienas ryte ir vakare vaikas pajustų palengvėjimą. Atsigauti dažniausiai prireikia kur kas daugiau laiko, nei truko priekabės.

Mes, lietuviai, esame "įdomi" tauta. Be būdingų tautinių bruožų, kaip vienybė, patriotiškumas, kuriais didžiuojamės, turime ir tokių, kurių kratomės, — visuotinis nusigėrimas, pavydas, taip pat šiuo atveju labai akivaizdus nihilizmas. Neretai tėvai, sužinoję, kad jų vaikas yra tapęs priekabių auka, padėties rimtumo ne tik nesupranta, bet ir nesistengia suprasti. Kol gajus pseudovyriškumo kultas, tol dalis vaikų, pabandę rasti užuojautą namie, atsimuš į abejingumo sieną: "ir mane mokykloje, būdavo, kumšteli, bet ar kas atsitiko...", "koks tu vyras, kad nuo krepštelėjimo verki...", "o kai aš tarnavau kariuomenėje, dar ne taip buvo...", "nieko nieko, ne taip dar gyvenime bus, tegul grūdinasi..."

Nėra lengvų ar linksmų priekabių. Visos patyčios palieka randą ir gali turėti atoveiksmį ateityje.

Apklausų rezultatai, vienam ar kitam Lietuvos kaime vaikų savižudybėmis pasibaigiančios nepakeliamos patyčios byloja apie problemos gilumą ir aktualumą. Įsisenėjusi bėda

Vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė, paklausta, kodėl Lietuvoje tokia aktuali patyčių problema, sakė: "Patyčios iki šiol nėra pripažintos kaip netinkamas ir nepageidautinas vaikų elgesys. Kartais manoma, kad patyčios yra normali vaikų brendimo dalis, kad jas patirti sveika, nes esą grūdina vaikus. Turint tokias nuostatas labai sunku konstruktyviai reaguoti.

Šiame procese svarbu ir tai, kad mūsų visuomenėje tam tikrų formų agresija laikoma priimtina, pavyzdžiui, vaikų baudimas fizinėmis bausmėmis. Taigi sunku pasakyti vaikams "nesityčiokit", "nesimuškit", jei savo artimiausioje aplinkoje jie mato ir patiria daug agresijos.

Patyčios yra labai įsisenėjusi bėda, paplitusi ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Todėl naivu tikėtis, kad patyčių gali greitai sumažėti, — tam prireiks nemažai laiko ir pastangų.

Kalbant apie šią problemą, kyla labai daug klausimų, kurių nederėtų palikti be atsakymų: ką daryti su skriaudiku? Kaip padėti nuo patyčių nukentėjusiam vaikui? Kuo mokykla ir tėvai turėtų prisidėti?"


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt