Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Ar kompiuteriniai žaidimai skatina agresyvumą?, Delfi.lt

Autorius: Inga Saukienė, www.DELFI.lt, data: 2008 01 27
Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Nenurodyta

Kaip padaryti kompiuteriniai žaidimai ir kokią įtaką jie turi psichikai? Anot kai kurių specialistų, jie remiasi pasąmoniniais pasakų ir mitų archetipais, todėl žmogus logiškai negali paaiškinti, kodėl jį traukia vienas ar kitas žaidimas, tačiau vėl ir vėl prie jo grįžta. Taigi kompiuteriniai žaidimai pakeitė šiandien nebemadingas pasakas, kuriose smurto bei kraujo – taip pat su kaupu.

Paralelės su pasaka

Manoma, kad dauguma kompiuterinių žaidimų stengiasi stimuliuoti tą mūsų smegenų dalį, kurią analitikai pavadintų archetipine pasąmone: tamsūs labirintai, neįtikėtini veikėjų įvaizdžiai, amžina gėrio ir blogio kova... Taigi visų kompiuterinių žaidimų arkliukas – pasakų motyvai.

Tik pasakos, kurių kadaise kartu klausydavosi visa šeima, nebemadingos. Jų vietą užima trileriai, siaubo filmai ir kompiuteriniai žaidimai. Tačiau esmė nesikeičia. Herojus čia turi atstatyti prarastą pasaulio pusiausvyrą, o veiksmas visada prasideda nuo ekstremalios situacijos, kai visam pasauliui gresia pavojus.

Iš pasakų žinome, kad veikėjas gauna dovanų kokį nors stebuklingą sugebėjimą, kuris ir padeda įveikti pasaulio priešus. Vis dėlto, nepaisant sumanumo ir jėgos, herojus neretai turi mirti, kad atgimtų ir taptų dar stipresnis bei gražesnis.

Kompiuteriniuose žaidimuose mirties tema taip pat nuolat kartojasi, tačiau herojus čia iš tiesų niekada nežūsta. Be to, į jėgos ir galios paieškas įsijautęs žaidėjas labiau susitapatina su veikėju, todėl jam ima atrodyti, kad visomis stebuklingomis galiomis apdovanotas ne jo herojus, o jis pats.

Kaip ir pasakose, kompiuterinio žaidimo pabaiga visada laiminga. Kol jos nėra, žaidimas tęsiasi. Taigi prie neįveiktos kliūties grįžtama vėl ir vėl. Viena vertus, tai skatina žaidėją analizuoti situaciją, kita vertus, atsiranda klaidingas požiūris, kad visas savo elgesio pasekmes vėliau bus galima ištaisyti.

Kaip ir pasakose, iš žaidimų veikėjų beveik atimama individualybė. Tai ne žmonės, o tam tikros schemos, todėl neturi jausmų. Kai prieš veikėją pasirodo kokia nors baidyklė, jis nepajunta baimės, o tik išsitraukia ginklą ir kaunasi.

Gerai tai ar blogai? Anot kai kurių psichologų, padidėjęs vaiko ar paauglio aktyvumas bei agresyvumas – neatsitiktinis. Tai padeda jam nugalėti baimę pasauliui. Šios nuomonė šalininkai klausia: jei mes baisimės kompiuterinių žaidimų žiaurumu, kodėl su malonumu skaitome Anderseno pasakas, kuriose žiaurumo, kraujo ir nemotyvuoto žiaurumo ne ką mažiau?

Psichologinėje literatūroje aprašyta mergaitė, kuriai motina pasakas pasakodavo praleisdama visus baisius epizodus. Kai jai suėjo penkeri, mažylei prireikė psichologinės pagalbos, nes ji buvo tokia baikšti, kad nesugebėjo normaliai bendrauti nei su vaikais, nei su suaugusiais.

Nežaisti neužtenka valios?

Vis dėlto psichologai teigia, kad priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų panaši į priklausomybę nuo kvaišalų. Kuo ilgiau žaidžiama, tuo sunkesni abstinencijos simptomai.

"Kodėl žaidžiu? Nes neturiu daugiau ką veikti, - teigė 13-metis Dominykas. – Tačiau jei kuriam laikui man tai uždraustų, kažkaip ištverčiau. Užsiimčiau kuo kitu – žiūrėčiau televizorių, skaityčiau".

Tačiau pasiūlius paaugliui iš tiesų save savaitei išbandyti, jis prisipažino, kad be griežto tėvų draudimo to nepadarytų – neužtektų valios.

Anot Dominyko, norint gerai žaisti daugumą žaidimų daug proto nereikia – tik patirties. Neįveiktą situaciją kartais tenka pereidinėti po keliasdešimt kartų, kol pelės mygtuką pavyksta spustelėti ten, kur reikia.

Kai jis vertina mokomuosius galvosūkius, kuriuose nėra smurto? "Kartais žaidžiu, bet juose mažai veiksmo, o ir vaizdas neįdomus. Patinka žaidimai, kurių vaizdas realesnis. Man atrodo, kad technologijos taip tobulėja, kad po kelių metų vaizdas kompiuteryje nesiskirs nuo tikro", - svarstė paauglys.

Tuo tarpu du 9 ir 10 metų berniukus auginanti Jurgita įsitikinusi, kad vaikų pasinėrimas į kompiuterį – gana nauja problema, todėl tėvams trūksta žinių, kaip ją spręsti.
"Mūsų pačių bandymai gal ne visada sėkmingi. Pavyzdžiui, jei vaikai "nenulipa" nuo kompiuterio, kai jiems liepiama, įspėjame, kad negalės žaisti kitą dieną. Vėliau savo pažado neįvykdome, nes tai susiję su ašaromis, isterija, - prisipažino vilnietė. - Dažnai sakau, kad jeigu vaikai to ar ano nedarys, nesimokys, negalės žaisti kompiuteriu. Tai turbūt irgi nėra gerai, nes kompiuteris tampa dar svarbesnis", - pasakojo pašnekovė.

Žmogiškumo paieškos

"Kai matome nuo kompiuterio nenulipantį paauglį, turime pripažinti, kad šitaip elgtis jis pradėjo ne šiandien. Pagaliau iš kur žaidimai, kuriais mes taip piktinamės, pas jį atsiranda?" – svarstė "Vaikų linijos" vadovas, psichologas Robertas Povilaitis. Anot jo, vaikai paskęsta technologijose, nes tėvams tai patogu. Juk tuomet jie nereikalauja dėmesio.

"Ar kompiuteriniai žaidimai skatina agresyvumą? Paauglio elgesį veikia daugybė veiksnių. Auklėja ne tik kompiuteris. Tačiau tikrai žaidimų poveikis būtų mažesnis, jei tėvai dažniau aptarinėtų su vaikais tai, kuo jie užsiima", - teigė pašnekovas.

Beje, ir suaugusiųjų mėgstamiausias žanras – koviniai filmai. Vienoje parduotuvėje psichologas atliko mažytį tyrimą. Jis peržiūrėjo parduodamų DVD filmų paveikslėlius. Dviejuose trečdaliuose paveikslėlių buvo pavaizduoti ginklai.

Anot jo, berniukus visai laikais traukė įvairūs karo žaidimai. Jiems būtina šiek tiek pasigalynėti. Tačiau kai vaiko rankose atsiranda ginklas, kad ir kompiuterio ekrane, kuris nukreipiamas į kitą žmogų, tai jau tampa problema. Dėl nuolatinio sąlyčio su agresija vaikai tampa jai nejautrūs ir kai pamato, kad gatvėje kažkas mušamas, tai nelaikoma didele drama.

"Kompiuteriniai žaidimai iš tiesų yra puiki mokymosi forma, nes jie sugeba įtraukti. Dažniausiai jie paremti tuo, kad už sėkmę būna kažkoks apdovanojimas. Tačiau žaidimuose dažnai apdovanojama už agresyvų elgesį – už tai, kad tu kažką nušovei, pervažiavai, užmušei", - kolegai pritarė Paramos centro vaikams vadovė Aušra Kurienė.

Anot psichologės, dar vienas svarbus kompiuterinių žaidimų mokomasis elementas – kartojimas. Jei vaikas mokysis, kaip senutei padėti nunešti pirkinius, tikėtina, kad gatvėje jis tokią situaciją atpažins ir, pamatęs senutę, iš tiesų jai padės. Tačiau vaikai treniruojasi atpažinti priešą ir pavojingą situaciją.

"Kad trenktume kitam, mes turime pereiti tam tikrą savo žmogiškumo slenkstį. Kompiuteriniai žaidimai jį sumažina, nes kasdien treniruojamės tai daryti", - teigė pašnekovė.

Anot psichologės, kompiuteriniai žaidimai sukelia jaudulį, malonius išgyvenimus, adrenaliną, nes nuolat kartojasi pergalės motyvas. Pergalė įmanoma net ir pralaimėjus, todėl tai skatina bandyti dar kartą. "Juk visiems mums smagu jaustis galinčiais, pajėgiais, sumaniais. Kompiuteriniai žaidimai dažnam vaikui yra bene vienintelė sritis, kurios dėka jis gali taip pasijusti", - teigė A. Kurienė.

Žaidžiant juos retai, jie iš tiesų suteikia galimybę savo pyktį išlieti legaliai – ką nors nušaunant kompiuteryje, o ne sumušant gatvėje. Tiesiog svarbu, kiek laiko skiriama šiam užsiėmimui – valanda per dieną ar jokia kita veikla daugiau ir neužsiimama.


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt