Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Išgyventi tėvų skyrybas vaikams padeda psichologinė pagalba, Panevėžio balsas/Gyvenimas plius, p. 3

Autorius: Natalija Robačevskienė Oksana Avižen, data: 2008 04 16
Tiražas: 10000; Rubrika: Nenurodyta

Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius 15 metų skyrybų padaugėjo dvigubai. 1990-aisiais susituokė 36310 porų, išsiskyrė - 12747. 2005 metais užregistruotos 19938 santuokos, ištuokų liko beveik tiek pat, kaip 1990 metais, - 11097. Taigi kas antra sutuoktinių pora išsiskiria.

Skyrybos tampa vis dažnesnių reiškiniu mūsų visuomenėje. Tai visada labai sunkus procesas, paveikiantis kiekvieną šeimos narį, traumuojantis ne tik sutuoktinius, bet ir vaikus. Išsiskyrus tėvams, viskas pasikeičia: šeima nebeegzistuoja kaip vienetas, ją nuo šiol sudaro dvi pusės. Labai gaila, tėvai per mažai stengiasi, kad kiek įmanoma sumažintų liūdnas išsiskyrimo pasekmes vaikams. Vis mažėja porų, sugebančių garbingai bendrauti po skyrybų. Dažniausiai su buvusiu partneriu kariaujama, o dėl to labiausiai nukenčia vaikai. Jiems tėvų skyrybos tolygios artimo žmogaus praradimui. Po tėvų skyrybų, kaip ir po artimo žmogaus mirties, vaikai pradeda gedėti prarasto tėvo. Pirmieji metai po skyrybų vaikui sunkiausi, daugumai pasireiškia įvairūs streso požymiai. Dažniausios emocijos šiuo laikotarpiu - pyktis, nusiminimas, baimė, kaltė, liūdesys. Išsiskyrimo momentu mažas žmogus jaučiasi nuvertintas ir lengvai pasiduoda depresijai. Liūdesys ir nusiminimas visada lydi skyrybas. Kartais liūdesys pasireiškia įvairiais kūno negalavimais - galvos ar pilvo skausmais, dažnais pykinimais ar kitais sutrikimais, gali atsirasti nemiga, apatija, autizmas. Arba vaikas gali neigti, kad jo gyvenimas kažkaip pasikeitė po tėvų skyrybų. Jis dažnai skyrybas suvokia taip, tarsi tėvai palieka ne vienas kitą, o būtent jį - vaiką. Atsiranda baimė dėl neaiškios ateities. Tėvų skyrybos vaikui gali atrodyti kaip bausmė už jo elgesį.

Išsituokusių šeimų vaikai labiausiai kenčia būdami jau suaugę, kai ieško įsipareigojimo, lytinio artumo, meilės. Neturėdami patvarių santykių tarp tėvų pavyzdžio, jie net nežino, kokio partnerio ieško. Vaikai, išaugę nepilnose šeimose, blogiau pasiruošia šeimyniniam gyvenimui, vengia santuokos, labiau linkę skirtis. Tėvų skyrybos negatyviai veikia vaikus ir kitose gyvenimo sferose. Augantieji nepilnose šeimose dažnai gauna žemesnį išsilavinimą, lemiantį mažesnes pajamas ateityje. Jie nesiekia įgyti profesijos, tačiau nori kuo greičiau pradėti dirbti ir užsidirbti.

Jeigu tik yra galimybė, tėvai turėtų paaiškinti vaikui apie skyrybas prieš tai, kai iš tikrųjų išsiskirs. Tai leis jam apgalvoti skaudžią naujieną, iš dalies įveikti pirmąjį šoką. Jeigu įmanoma, su vaiku turi pasikalbėti abu sutuoktiniai, vaikui palankiau išgirsti abiejų tėvų poziciją. Būtina pabrėžti, kad vaikas dėl tėvų skyrybų nekaltas, konfliktai kilo tarp suaugusiųjų ir jokiu būdu ne dėl vaiko kaltės. Svarbu išaiškinti vaikui, jog tėvai net ir po išsiskyrimo liks jo tėvais ir nuolat juo rūpinsis.

Pedagogo vaidmuo vaikui, ištiktam tėvų skyrybų krizės, gali būti reikšmingas todėl, kad prasidėjus nesklandumams vaiko namuose jis pirmas gali pastebėti, jog vaikas pasikeitė. Pedagogai turėtų vieni pirmųjų sužinoti apie tėvų skyrybas vaiko šeimoje, kad galėtų suprasti, jeigu jo elgesys staiga pasikeistų. Šio sunkaus periodo metu jie gali suteikti vaikui papildomą paramą. Pedagogai turi kalbėtis su vaiku apie jį slegiančius rūpesčius, mokytojas gali papasakoti vaikui apie jo bendraamžius, išgyvenusius ar išgyvenančius panašius sunkumus.

Kai kuriais atvejais, jei vaikas prieš tėvų skyrybas turėjo problemų, augo nedarnioje šeimoje arba sunkiai ir ilgai negali įveikti skyrybų krizės, gali prireikti kitu specialistu pagalbos. Pastebėjęs vaiko problemas, pedagogas gali nusiųsti jį pas psichologą, pasiūlysiantį profesionalią individualią ar grupinę pagalbą.

Krizės įveikimas priklauso ne tik nuo vaiko individualių savybių, bet ir nuo jį supančios aplinkos - santykių su tėvais, artimaisiais, ugdymo institucijos specialistų suteiktos pagalbos. Jei vaikui tos pagalbos neužtenka, reikėtų kreiptis į kitas pagalbą teikiančias institucijas.

  • Vaikų telefono linijos tel.: 800-11111, 8-800-28800,
  • Jaunimo linijos tel. 8-800-28888,
  • Anoniminė psichologinė pagalba vaikams, jaunimui ir tėvams tel. 8-800-28080.

Pagalba telefonu ypač svarbi - ji vaikams suteikia galimybę bendrauti taip, kaip jie nori ir kada nori, padeda kontroliuoti situaciją, išsipasakoti apie sunkumus taip, kaip neišdrįstų to padaryti bendraujant akis į akį. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikai vertina pagalbą telefonu, ta, kad jiems nereikia prisistatyti, paslapties išsaugojimas ir privatumas leidžia kalbėti daug atviriau. Jei reikia, pagalbos linijos savanoriai konsultantai suteikia informaciją apie kitas pagalbos galimybes, kitas tarnybas, galinčias padėti skambinančiajam.

Taigi yra nemažai institucijų, teikiančių pagalbą vaikui ir jo šeimai. Tačiau nereikėtų užmiršti - pasirenkant pagalbos pobūdį, būtina tartis su vaiku. Tėvai ar pedagogai gali nusiųsti vaiką pas ugdymo institucijoje dirbantį specialistą. Jis prireikus gali nusiųsti jį kitų tarnybų specialistams. Bet kokiu atveju visus siuntimus būtina suderinti su vaiku arba siųsti į atitinkamas tarnybas paties vaiko prašymu.


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt