Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Sutrikę paaugliai šaukiasi pagalbos

Autorius: Ina Grigūnaitė, "Mano Dzūkija"
Delfi.lt, 2009 05 24
Periodiškumas: Nenurodyta. Šaltinio tipas: Naujienų svetainės

Prieš porą savaičių Dzūkijos ir visos Lietuvos žmones sukrėtė ir daug diskusijų sukėlė tragiškas įvykis Alytaus rajone – trylikametė mergaitė netikėtai savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Kas taip prislegia šiandienos paauglius? "Mano Dzūkija" kalbasi su Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centro medicinos psichologe Violeta Bucevičiūte.

– Ką manote apie prieš kelias dienas visus sukrėtusį įvykį, kai mergaitė išėjo iš sodybos, kurioje viešėjo, ir pasikorė? Kaip užbėgti už akių tokiems baisiems įvykiams?
– Man sunku komentuoti šį įvykį. Tuo metu kaip tik buvau išvykusi į Švediją semtis patirties kaip dirbti su paaugliais, linkusiais į savižudybę. Taip pat domėjausi savižudybių prevencijos principais.
Iš gyvenimo pasitraukusi mergaitė prieš lemtingą sprendimą "siuntė" pavojaus signalus, o tai būdinga beveik visiems savižudžiams. Atsisveikinimo žinutės bylojo apie pagalbos šauksmą, apie norą būti išgelbėtai. Taigi visi turime būti labai budrūs ir mokėti atpažinti savižudybės ženklus. Padėti gali kiekvienas artimas žmogus. Kai paaugliai grasina savižudybe, visada labai svarbu sureaguoti.

– Ar gali būti, kad būtent Alytuje – dėl daugybės emigravusių tėvų, dėl drastiškai šoktelėjusio nedarbo – daugėja vaikų, patekusių į aklavietę – nei tėvų, nei dėmesio, nei priežiūros?
– Iš tiesų Alytuje situacija šiuo atžvilgiu labai sudėtinga. Mūsų miestas emigrantų skaičiumi gerokai lenkia kitus Lietuvos miestus. Paliktų vaikų daugėja. Tėvai išvyksta uždarbiauti būtent tada, kai paaugliams jų labiausiai reikia. Dažnai paauglius pas psichologą atlydi močiutės, kurios negali atlikti tėvų vaidmens. Išsiskyrimą su tėvais paaugliai išgyvena sunkiai, prastėja jų mokymosi rezultatai, sutrinka emocinė savijauta, atsiranda polinkis į depresiją. Vaikas pasijunta nereikalingas, nemylimas ir pamirštas.
Tėvai, kurie mano, kad savo kaltę išpirks nupirkdami gražių drabužių ar atsiųsdami pinigų – labai klysta. Paradoksalu, bet paaugliams, kurie dažnai pykstasi su tėvais, artimaisiais, iš tiesų labai trūksta artimų, šiltų santykių. Iš vienos pusės – jie nori išsilaisvinti iš tėvų globos, sakydami "man be jūsų geriau", "niekas manęs nekontroliuos"; iš kitos – paaugliai trokšta, kad jais domėtųsi, pastebėtų jų pasikeitimus, kalbėtųsi.

– Kur Dzūkijoje gali sulaukti pagalbos problemų prislėgti vaikai?
– Visoje Lietuvoje veikia Jaunimo psichologinės pagalbos linijos. Galima skambinti nemokamais numeriais. Kiekviename mieste veikia pedagoginės psichologinės tarnybos, konsultuoja psichologai. Kai kuriose mokyklose dirba etatiniai psichologai. Alytaus miesto poliklinikos Psichikos sveikatos centre dirba psichologai ir vaikų psichiatrai.
Vistik akivaizdu, kad psichologinės pagalbos dar labai trūksta. Susiklosto sudėtinga situacija, kai konsultuojame rimtų problemų prislėgtą paauglį, o pasikalbėti su tėvais nepavyksta, nes jų Lietuvoje nebūna. Yra buvę, kai dėl rimtų problemų teko ieškoti paauglės mamos užsienyje telefonu. Tąkart mergaitės artimieji suprato situacijos rimtumą ir įsigilino į psichologo patarimus. Tačiau tai – pavieniai atvejai.
Dažniausiai tėvai ar artimieji, apsilankę pas psichologą, pasako: "Aš po kelių dienų išvykstu dirbti į užsienį ir negaliu lankytis su savo vaiku pas jus." Tenka tik apgailestauti. Neužtenka vieną kartą nueiti pas psichologą, kad problema būtų išspręsta. Žmonės turėtų žinoti, kad pačiam prireiks nemažų pastangų, noro ir motyvacijos, galbūt net drąsos, o psichologas tik patars, palaikys.

– Ar gali būti, kad kaime gyvenančiam vaikui pagalba sunkiau prieinama nei mieste?
– Rajone gyvenantys vaikai ir paaugliai iš tiesų turi mažiau galimybių kreiptis į specialistus. Psichologų rajonuose trūksta. Kai kur veikia pedagoginės psichologinės tarnybos, tačiau ten dirbantis vienas psichologas vargu ar gali priimti visus, kuriems reikia pagalbos.
Tačiau rajonuose gyvenantys paaugliai gali skambinti nemokamos psichologinės pagalbos telefonais. Telefonai turėtų būti iškabinti mokyklose ir kitose gerai matomose vietose. Tai nereikalauja nei didelių lėšų, nei pastangų. Svarbu, kad vaikas, kuriam sunku, žinotų, kur kreiptis pagalbos. Tėvai gali įdėti vaikui nemokamos psichologinės pagalbos telefono numerius į pažymių knygelę arba įvesti į mobilųjį telefoną.

– Papasakokite, kokie problemų prislėgtų paauglių mąstysenos ypatumai? Kokios dažniausiai būna savižudybių priežastys?
– Paaugliams tarsi atrodo, kad jie nemirs, kad jie nubaus juos įskaudinusius žmones ir šie pasitaisys, o jie patys prisikels. Iš tiesų nusižudyti paaugliai nenori. Kai kurie elgesio ypatumai gali perspėti, kad paauglys yra prislėgtas. Dažnai tai pasireiškia dėmesio siaurėjimu, išryškėjančiu kasdienėje potencialaus savižudžio kalboje. Imami vartoti tam tikri žodžiai, atspindintys savitą savižudžio mąstymo būdą.
Beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas, kylantis dėl nepatenkintų poreikių. Taigi daugelį savižudybių nulemia būtent tas psichologinis skausmas, kurio kamuojamas žmogus mirtį suvokia kaip išeitį. O kai mirtis priimama kaip galimybė, padėsianti iš karto išspręsti visus sunkumus, asmuo tampa pavojingas sau. Kuo dažniau apninka tokios mintys, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus pakels ranką prieš save.
Būdingos savižudybei emocijos – neviltis ir bejėgiškumas. Suvokimas siaurėja, vertinimai tampa prieštaringi. Savižudybių bendras veiksmas – pasitraukimas ir bėgimas. Būdingas polinkis pasiduoti, pabėgti, pasislėpti, išvengti yra iškalbinga užuomina apie kraštutinį šių veiksmų variantą.
Lietuvoje kiekvienais metais iš gyvenimo pasitraukia apie 60 jaunuolių. 10–19 metų amžiaus gyventojų grupėje savižudybės užima 2–3 vietą tarp kitų mirties priežasčių. Vaikų savižudybės dažnai vertinamos kaip protestas – 80 proc. atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Paauglių savižudybių Lietuvoje pastaraisiais metais nemažėja. Galiu paminėti keletą duomenų Alytaus mieste. Kiekvieną mėnesį tarp 13–18 metų amžiaus paauglių mieste vidutiniškai būna apie 5 pasikėsinimus į savo gyvybę.

– Kaip šeimos nariai gali padėti sudėtingų problemų prislėgtam vaikui?
– Pirmiausiai jie turėtų stengtis pažinti savo vaiką, stebėti nuotaikas. Tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų būti dėmesingi ir supratingi. Labai svarbu parodyti, kad tai, kas vyksta su paaugliu, nėra nenormalu ar siaubinga. Tiesiog galima pasakyti: "Aš tave suprantu", "Tu man labai brangus", "Man labai rūpi, todėl aš noriu tavęs paklausti".

– Kokias problemas įvardija į jus besikreipiantys paaugliai? Kaip jiems padedate?
– Paaugliai į psichologą gali kreiptis tik gavę vaikų ir paauglių psichiatro siuntimą, taip pat su vienu iš tėvų. Kai pagalba yra būtina, psichologo konsultacija suteikiama iš karto. Dažniausiai paaugliai į mus kreipiasi dėl nerimo, įtampos, įvairių baimių, nesutarimų su tėvais, draugais, taip pat ir dėl minčių apie savižudybę. Dažniausiai jų įvardijamos problemos – nelaiminga meilė, prarasta galimybė būti globojamam, negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo, pralaimėjimo ir paniekos, nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutrūkimą lydintis sielvartas.
Reikėtų įsidėmėti: savižudybės tikimybę galima sumažinti palengvinant skausmą, kančią, nerimą. Nesvarbu – žodžiu ar vaistais, kad tik žmogus nesijaustų toks sutrikęs. Įvertinti psichologinį skausmą sunku, nes tai subjektyvus dalykas. Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų, kad savižudybės būtų išvengta. Apie savižudybę galima užsiminti žodžiu (pavyzdžiui, fraze "kai manęs nebus") ar tai parodyti elgesiu.
Potencialiems savižudžiams būdingas keistas dvilypumas – jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai žmogus iki pat tragiškos atomazgos slepia savo mintis ir ketinimus. Todėl kai asmuo pradeda paslaptingai ir mįslingai kalbėti gyvenimo prasmės, mirties temomis, geriausia paklausti, ką jis turi galvoje. Galima paklausti tiesiai: "Ar jūs kalbate apie savižudybę?"
Užuominos apie savižudybę gali būti išreiškiamos ir elgesiu. Įspėjamuosius ženklus siuntė absoliuti dauguma mėginusių žudytis žmonių. Tačiau maždaug dešimtadalis sugeba savo jausmus ir ketinimus visiškai nuslėpti.

– Ką daryti, kad savižudybių skaičius mažėtų? Ar yra būdų, padedančių to išvengti?
– Visose valstybėse savižudybių skaičių stengiamasi mažinti. Puikią strategiją turi Norvegija, Didžioji Britanija, Vokietija, Suomija, Švedija. Ten specialistai nuolat stebi situaciją šalyse, analizuoja savižudybių priežastis ir būdus. Svarbiausias dalykas – prevencija, t. y. švietimas.
Savižudybių prevencija – rimta sritis. Alytaus mieste tokia programa pradėta vykdyti 2004 metais, kai finansavimą skyrė Nyderlandų Karalystės ambasada. Deja, ji truko tik iki 2008 metų pabaigos – šiemet finansavimas buvo nutrauktas. Problema aktuali, bet vien pokalbiais ar lankstinukų platinimu jos neišspręsime. Reikalingos įvairios priemonės: paskaitos, mokymai, tėvų švietimas.

– Ką patartumėte sunkumus išgyvenantiems, nedrįstantiems kreiptis į specialistus?
– Norėdami padėti žmogui, turėtume paklausti, ką jam skauda? Kas su juo darosi? Ką, jo nuomone, reikėtų pakeisti ? Ar jis nori padaryti sau ką nors bloga? Kokie jo planai? Ko reikia, kad jis galėtų toliau gyventi? Ar anksčiau buvo atsidūręs panašioje situacijoje? Kaip tada pavyko rasti išeitį? Svarbiausia, reikia parodyti kitus problemų sprendimo būdus ir veikimo kryptis. Nebijokite klausti tiesiai: "Ar tu nori nusižudyti?"
Jei paauglys nenori eiti pas specialistą, gali paskambinti nemokamos pagalbos telefonu.

– Ar mokykla galėtų prisidėti prie paauglių problemų spendimo? Juk mažai kuriose mokyklose yra psichologo etatai.
– Kiekviena mokykla turi vadinamąjį krizių valdymo planą. Kitaip tariant, numatyta, kaip direktorius ir mokytojai turėtų elgtis nusižudžius moksleiviui. Pedagogai turėtų būti tolerantiški maištaujantiems jaunuoliams. Svarbiausia neįsivelti į kovą su paaugliu, o ramiai išklausyti ir suprasti, kas vyksta.
Šiuo metu mokyklose trūksta geranoriškumo ir tolerancijos. Jaunimo psichinė sveikata labai prasta. Taip pat vaikai ir paaugliai yra ir silpnos fizinės sveikatos.
Be abejo, svarbu, kad mokyklose būtų psichologas. Tačiau vienas specialistas nepajėgus išspręsti visų problemų. Turėtų būti formuojama mokyklos politika, orientuota į gerą emocinę vaikų sveikatą.

Psichologinės pagalbos telefonai (skambučiai 8-800 linija yra nemokami):

Psichologinės pagalbos tarnyba/ Telefono numeris/Darbo laikas
Vaikų linija www.vaikulinija.lt/ 8 800 11111/ Kasdien 11.00-21.00
Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt/ 8 800 28888/ I-V 16.00-7.00 VI-VII visą parą
Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt / 8 800 60700/ Visą parą
Pagalbos moterims linija/ 8 800 66366/ I-V 10.00-21.00
Linija Doverija (pagalba teikiama rusų kalba) / 8 800 77277 / I-V 16.00-20.00
Dingusių žmonių šeimų paramos centras/ 8 800 26161 8 5 2773135/ I-V 8.00-16.00 Visą parą
Panevėžio paguodos telefonas/ 8 45 500965/ I-V 20.00-8.00
Vilniaus moterų namų krizių centras/ 8 800 22008/ I-V 9.00-17.00
Vaiko raidos centras/ 8 5 275 75 64/ Visą parą
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami

Psichologinė pagalba internetu:

Vaikų linija/ Registruotis ir rašyti svetainėje: www.vaikulinija.lt/ Atsako per dvi dienas
Jaunimo linija/ Registruotis ir rašyti svetainėje: jppc.lt/draugas/ Atsako per tris dienas
Vilties linija/ Rašyti svetainėje: paklausk.kpsc.lt/ Atsako per tris dienas
Šiaulių jaunimo linija/ Rašyti: kasnutiko@yahoo.com/ Atsako per tris dienas


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt