Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
     Senesnė informacija
     Savaitė BE PATYČIŲ
     Pagalba suaugusiems
     Draugystės karnavalas
     Apyrankės "Be patyčių"
     Kuriame mokyklą be patyčių
     Patyčios - kas tai?
     Tėvams
     Vaikams
     Mokykloms
     Patyčių prevencijos programa Pilaitės vidurinėje mokykloje
     Naudinga literatūra apie smurto ir patyčių prevenciją
     Naudingos interneto svetainės apie patyčias ir jų prevenciją
     Filmai apie patyčias ir jų prevenciją
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Klausimai-atsakymai

KLAUSIMAS:

Esu 9 m. mergaitės mama. Susidūriau su keblia situacija, iš kurios nerandu išeities. Dukra  baigia 3-čią klasę. Nuo antros klasės skundžiasi, kad iš jos
tyčiojasi mokykloje. Kaip tik tuo metu, mokykloje prasidėjo projektas "Be patyčių". Vaikams buvo daug kalbama apie patyčias ir kaip elgtis tokiais atvejais. Tokios kalbos mane suneramino, iš karto kreipiausi į mokytoją. Bet ji patikino, kad tokio vaikų elgesio ji nepastebėjusi, ir pažadėjo atkreipti daugiau dėmesio
į vaikų elgesį. Taip periodiškai aš einu į mokyklą, bet mokytoja nėra pastebėjusi blogio elgesio mano dukros atžvilgiu. Kaip tik atvirkščiai, mano dukrą priskiria prie lyderiaujančių vaikų, kurie ir patys kartais pasityčioja iš kitų.
Iš savo pusės manau, kad mano dukra tikrai nėra iš nedrąsių, tylių vaikų, atvirkščiai manau, kad ji drąsi ir komunikabili mergaitė, kuriai bendravimas nesudaro problemų. Dabar nuolatos, neperspėtai lankausi mokykloje, stebėjau iš šalies - nepastebėjau, kad dukrą būtų atstumta, jokio blogio elgesio su ja nepastebėjau. Mes daug kalbame ta tema.
Dukros žodžiais:
ji neturi draugų - mokytoja sako tikrai turi pora draugių, kurios ateina ir pas mus namo, ir pati lankosi pas drauges, stebėjau: bendrauja gražiai, bet
mano dukra labiau linkusi vadovauti kitom; jos visi nekenčia - mokytoja tokio elgesio nepastebėjo; ją pravardžiuoja "durne, kvaile, debile", nes ji prastai mokosi - mokytoja sako, kad kartais visi vaikais prasivardžiuoja, tai normalu. Dukra iš tikro mokosi nelabai gerai, bet dėl to kalta pati: dažnai tingi, meluoja,
išsisukinėja nuo namų darbų ruošos; mokykla jai yra pragaras - lanko atskirtą pradinę mokyklą. Manau pragaras yra tai kad reikia visgi susikaupti, mokytis, ko ji nemėgsta.
Ar gali būti, kad mergaitė patyčias išsigalvoja? Ar gali tokie projektai ir informacijos perteklius veikti priešingai  - skatinti išsigalvoti patyčias, ar paaštrinti esamas situacijas, t.y. net lengviausius vaikiškus pasisakymus interpretuoti į patyčias? Į mokyklą ji nenori eiti, kartais išsigalvoja tai ligas, tai kitokias priežastis, kad tik neeiti į mokyklą. Tiesiog nežinau, kaip reaguoti: ar nekreipti dėmesio į tas neaiškias patyčias, ar visgi kažkokiu būdu patikrinti?
Mūsų situaciją blogina vaikystėje persirgta epilepsija: didesnis stresas gali sukelti ligos atsinaujinimą. Nežinau, kaip elgtis. Taip palikti baisu dėl ligos, o kaip ką nors pakeisti nežinau.
Dėkoju.

ATSAKYMAS:

Dalinatės savo nerimu dėl situacijos mokykloje: dukra jums pasakoja, kad patiria patyčias, nenori eiti į mokyklą, tuo tarpu mokytoja sako, kad netinkamo vaikų elgesio jūsų mergaitės atžvilgiu nėra pastebėjusi. Kaip suprantu, jau nemažai įdėjote pastangų, mėgindama įvertinti situaciją ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Gavus iš vaiko informaciją apie vykstančias patyčias išties labai svarbu, kad suaugę reaguotų – stebėtų santykius tarp vaikų, rinktų informaciją apie tai, kas vyksta tarp vaikų, kalbėtųsi su vaiku patiriančiu patyčias. Vertinga yra ir tai, kad bendradarbiaujate su mokytoja, kalbatės su ja apie dukros situaciją. Suprantu, jog iš dukros ir iš mokytojos gaunama prieštaringa informacija kelia jums abejonių bei sumaištį, kaip šioje situacijoje derėtų elgtis. 

Kartais vaikai gali išsigalvoti apie patiriamus sunkumus mokykloje – ir tam priežasčių gali būti įvairių. Gal tokiu būdu nori sulaukti dėmesio, gal už to slepiasi kokie nors kiti sunkumai, apie kuriuos yra sunku kalbėti, gal nori patikrinti, kaip suaugę į tokias situacijas reaguoja. Galbūt tai gali būti ir šalutinis mokykloje vykdomų projektų poveikis. Yra pastebėta, kad mokykloje pradėjus vykdyti prieš patyčias nukreiptas veiklas, kartais patyčių mastas "padidėja" – tai nereiškia, kad vaikai pradeda daugiau tyčiotis ar išsigalvoti patyčias, greičiau tai reiškia, kad vaikai pradeda labiau atpažinti patyčias, labiau į jas reaguoti ir apie jas pranešti suaugusiems. Kita vertus, jūsų mergaitė išties gali patirti patyčias, kurių mokytojai tiesiog nepastebi – juk patyčios neretai vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kur suaugusiųjų nėra.

Taigi atsakymas į klausimą, reaguoti ar nereaguoti į dukros pasakojimus apie patyčias, būtų "taip". Puiku, kad reagavote iki šiol bei svarbu, kad ir toliau reaguotumėte: bendrautumėt tuo klausimu su savo mergaite ir su mokytoja, stebėtumėt savo dukros emocinę būseną einant į mokyklą, ar grįžtant iš jos, bendraujant su bendraamžiais. Geriau suprasti patyčių situacijas padeda išsamus pokalbis apie konkrečius įvykius, konkrečių situacijų rekonstrukcija. Pvz. kai dukra pasakoja apie patyčias, paprašykite kuo smulkiau nupasakoti paskutinę patyčių situaciją, išklauskite, kada ta situacija vyko, kokie vaikai joje dalyvavo, kas buvo konkrečiai daryta jūsų mergaitės atžvilgiu, o kaip ji pati reagavo į patyčias, kur tuo metu buvo mokytoja ir pan. Tokio pokalbio metu galėtumėte aptarti, kaip dukra pati galėtų reaguoti į patyčių situacijas, paskatinti iš karto kreiptis pagalbos į mokytoją, išklausti, kokios pagalbos ji tikisi iš jūsų, kokius ji pati mato galimus situacijos sprendimo būdus.

Geriau suprasti, kas vyksta su jūsų mergaite, dėl kokių priežasčių ji nenori eiti į mokyklą gali padėti ir kreipimasis į psichologą. Psichologas nepadės sužinoti, ar jūsų dukra tikrai patiria patyčias, tačiau jis gali padėti mergaitei išsakyti nerimus, kuriuos ji turi mokyklos atžvilgiu, suteikti palaikymą tiek jūsų mergaitei, tiek jums. Psichologinė pagalba paprastai yra prieinama mokyklose, psichikos sveikatos centruose (poliklinikose), pedagoginėse psichologinėse tarnybose. Daugiau apie psichologinės pagalbos vietas rasite čia: http://www.bepatyciu.lt/pagalba


Vaikų linija


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt