Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
     Senesnė informacija
     Savaitė BE PATYČIŲ
     Pagalba suaugusiems
     Draugystės karnavalas
     Apyrankės "Be patyčių"
     Kuriame mokyklą be patyčių
     Patyčios - kas tai?
     Tėvams
     Vaikams
     Mokykloms
     Patyčių prevencijos programa Pilaitės vidurinėje mokykloje
     Naudinga literatūra apie smurto ir patyčių prevenciją
     Naudingos interneto svetainės apie patyčias ir jų prevenciją
     Filmai apie patyčias ir jų prevenciją
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Klausimai-atsakymai

KLAUSIMAS: 

Sveiki, noriu jūsų patarimo. Esu penktokų auklėtoja ir savo klasėje turime įsisenėjusią patyčių situaciją. Yra du berniukai, kurie kartu mokosi nuo pirmos klasės ir nuo pat pirmos klasės konfliktuoja. Gal ne visai tikslu sakyti konfliktuoja, šiaip vienas lyg ir užgaulioja kitą, bet tas kitas irgi ne angelėlis. Vakar turėjom nemalonų incidentą, kai vienas berniukas sugadino kito berniuko kuprinę ir sulaužė jo akinius. Nukentėjusio vaiko mama prašo manęs pagalbos, nori pasikalbėti su kaltininko tėvais, bet ne viena, o su manimi. Noriu jūsų paklausti, koks turėtų būti mano vaidmuo tokiame pokalbyje ir kaip padaryti, kad tas pokalbis būtų naudingas? Mat iš patirties žinau, kad viskas baigiasi abiejų pusių kaltinimais... Ir dar svarstau, ar reikėtų šioje situacijoje man ką nors daryti su kitais klasės vaikais. Šiaip kiti vaikai lyg ir tiesiogiai nedalyvavo vakarykščiame incidente, bet matė, kaip visa tai įvyko, kai kuriems tai visai smagus įvykis pasirodė...

ATSAKYMAS:

Po tam tikrų patyčių incidentų yra būtina pasikalbėti su vaikų, dalyvavusių patyčiose, tėvais. Šie pokalbiai ne visada yra lengvi ir efektyvūs – ne visi tėvai vienodai linkę bendradarbiauti su mokyklos darbuotojais ar kitais tėvais, be to kartais jiems būna sunku patikėti, kad jų vaikas galėjo padaryti kažką netinkamo. Natūralu, kad šiek tiek nerimaujate dėl artėjančio pokalbio su abiejų pusių tėvais – minite, kad Jūsų patirtis rodo, jog tokie pokalbiai baigiasi abipusiais kaltinimais. Suprantama, kad norisi to išvengti ir padėti tėvams kuo konstruktyviau susikalbėti ir susitarti.

Keliate klausimą, koks galėtų būti Jūsų vaidmuo tokiame pokalbyje. Mokytojui tokiuose pokalbiuose dažniausiai tenka tarpininko vaidmuo – tai reiškia, kad mokytojas turi būti kiek įmanoma bešališkas ir įsiklausyti tiek į vieną, tiek į kitą tėvų poziciją. Taip pat jo darbas tokiame pokalbyje būtų jam vadovauti, t.y. iškelti pokalbio tikslus ir svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų aptarti. Žinoma, tarpininko vaidmuo mokytojui yra tinkamas tik tuo atveju, jei pats mokytojas nėra pernelyg stipriai emociškai įsitraukęs į patyčių situaciją, o taip pat jei jaučia, kad tėvai neatsineša į pokalbį priešiškumo pačiam mokytojui. Kitaip tariant jei susirinkę tėvai ne tik kaltina vienas kitą, bet dar ir apipila kaltinimais klasės auklėtoją – išlikti bešališku tarpininku, neįsivelti į tokius kaltinimus mokytojui gali būti tikrai nelengva. Tokiose situacijose tarpininko vaidmenį geriau atlikti galėtų labiau bešališkas mokyklos darbuotojas, pvz. socialinis pedagogas, psichologas, administracijos atstovas.

Natūralu, kad susitikę po patyčių incidento tėvai yra kupini įvairių emocijų, neretai stengiasi išsiaiškinti, kuri pusė kaltesnė ar mėgina visaip prisiminti ne tik naujausią patyčių incidentą, bet ir visas kitas neteisybes buvusias iki tol. Norint, kad pokalbis būtų kiek įmanoma efektyvesnis, yra svarbu su jo dalyviais jau pokalbio pradžioje apsibrėžti pokalbio tikslą ir stengtis jo laikytis. Adekvatu būtų, kad tokiu pokalbiu siektumėte aptarti ką tik įvykusį patyčių incidentą ir susitarti, ką galima daryti toliau, kad vaikai būtų saugesni bei nekeltų vienas kitam grėsmės. Gali būti, kad šiame pokalbyje Jums taip pat teks svarstyti žalos atlyginimo klausimą – minėjote, kad vienam berniukui buvo sugadinta kuprinė bei akiniai. Taigi pokalbio metu Jums svarbu būtų kreipti pokalbį tinkama linkme bei  stabdyti tokį tėvų elgesį, kuris nepadeda siekti užsibrėžto tikslo, pvz., kaltinimus vienas kito atžvilgiu, mėginimą įrodyti, kad nukentėjusi pusė, taip pat yra "prisidirbusi" kažkada seniau ir pan. Svarbu parodyti tėvams, kad kuo daugiau jie gilinsis į tai, kokie vaikų tarpusavio konfliktai buvo anksčiau, tuo sunkiau bus susitarti ir bendrai pasirūpinti vaikų saugumu. 

Laiške užduodate dar vieną klausimą – ar reikėtų ką nors daryti su likusiais klasės vaikais, kurie stebėjo incidentą. Nors vaikai neužėmė kažkokio aktyvaus vaidmens Jūsų minėtoje situacijoje, tačiau jie vis tiek yra šios patyčių situacijos dalyviai – jie yra stebėtojai. Vaikai, stebintys patyčias neretai irgi išgyvena įvairius jausmus: kai kuriems vaikams tokie įvykiai pasirodo juokingi, yra ir vaikų, kurie neparodo ryškesnių emocijų, tačiau jiems tokie atsitikimai gali atrodyti bauginantys. Todėl būtų puiku, jei vaikų nepaliktumėte nuošalyje, o su jais visais kartu padiskutuotumėte apie šį atvejį ir apie tai, kaip vaikai jautėsi jo metu. Tačiau prieš pokalbį su visa klase reikėtų pasikalbėti su nukentėjusiu vaiku ir su juo aptarti tokio pokalbio galimybę – galbūt nukentėjęs vaikas norės, kad kalbėtumėte su klase jam nedalyvaujant. O toliau tiesiog galima surinkti visus klasės vaikus ir su jais pasikalbėti apie tai, kas įvyko, kaip jie jautėsi bei kaip jie elgėsi patyčių situacijos metu, pasvarstyti, ar vaikai galėtų kaip nors kitaip elgtis panašioje situacijoje (pvz. sustabdyti patyčias), ir ką gali jie padaryti, kad panaši situacija nesikartotų. Detaliau apie patyčių situacijų aptarimą klasėse galite pasiskaityti svetainėje www.bepatyciu.lt.

 

Vaikų linija


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt