Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
     Senesnė informacija
     Savaitė BE PATYČIŲ
     Pagalba suaugusiems
     Draugystės karnavalas
     Apyrankės "Be patyčių"
     Kuriame mokyklą be patyčių
     Patyčios - kas tai?
     Tėvams
     Vaikams
     Mokykloms
     Patyčių prevencijos programa Pilaitės vidurinėje mokykloje
     Naudinga literatūra apie smurto ir patyčių prevenciją
     Naudingos interneto svetainės apie patyčias ir jų prevenciją
     Filmai apie patyčias ir jų prevenciją
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Patyčios: mitai ir realybė

Klaidingos visuomenės nuostatos apie patyčias

Visuomenėje gausu įvairių nuostatų apie patyčias. Klaidingus ir paplitusius įsitikinimus galime vadinti mitais. Patyčių prevencijoje yra svarbu tuos mitus atpažinti ir mėginti juos keisti. Aptarkime svarbiausia nuostatas apie patyčias. 

MITAS: Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus.

REALYBĖ: Kartai patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas, iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi ar patyčias stebintiems vaikams.

MITAS: Laikui bėgant vaikai išaugs ir tyčiojimasis liausis. Tyčiojimasis yra natūralus reiškinys vaikams bręstant. Todėl neverta kreipti ypatingo dėmesio į jį.

REALYBĖ: Tyčiojasi tiek vaikai, tiek suaugę, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje. Netiesa yra tai, kad tyčiojimasis baigiasi pabaigus mokyklą. D.Olweus atliktas tyrimas rodo, kad 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje iki 24m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35-40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų. Labai mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime. Skirtingi tyrimai rodo, kad patyčias galima sumažinti tik vykdant atitinkamas prevencines programas.

MITAS: Patyčių aukos privalo pačios apsiginti.

REALYBĖ: Neretai yra galvojama, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų "puikiai" tvarkosi su bendraamžių patyčiomis, spręsdami jas fizine agresija, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas neišsprendžia problemos. Nors neretai tėvai gali skatinti tokį vaikų gynimosi būdą, patardami vaikams "duoti atgal", kuomet kas nors prie jų kabinėjasi. Patyčioms yra būdingas nelygiavertis jėgų santykis – patyčių situacijose neretai būna keletas skriaudėjų, besityčiojantys vaikai yra vyresni bei stipresni. Dėl to apsigynimas tampa sunkiai įmanomas. Todėl vaikams be išorinės pagalbos ir neagresyviais būdais, gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias.

MITAS: Tyčiojimasis paliečia tik nedidelį skaičių moksleivių.

REALYBĖ: Šis teiginys gali būti teisingas Švedijoje. Bet jis yra visiškai neteisingas Lietuvoje. Iš tiesų, tyčiojimasis paliečia visus vaikus: vieni tyčiojasi iš kitų, kiti – patiria patyčias, treti – stebi tai, kas vyksta. Iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) HBSC tyrimo matyti, kad didelė dalis vaikų Lietuvoje patiria patyčias - beveik 70proc. Didelė dalis vaikų ir tyčiojasi iš kitų – iki 79proc. Visi vaikai turi tam tikrą vaidmenį patyčių situacijoje: vieni aktyviai įsitraukia į patyčias, kiti stengiasi laikytis nuošaliai, o kai kurie – mėgina apginti skriaudžiamą vaiką.

MITAS: Tyčiojimasis visada buvo ir bus mokyklose. Patyčių masto neįmanoma sumažinti.

REALYBĖ: Tyčiojimasis nėra naujai atsiradęs elgesys – patyčios buvo visada. Tačiau jų mastas yra labai skirtingas įvairiose šalyse. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių mastą įmanoma ženkliai sumažinti: D.Britanijoje vykdomų programų metu patyčių mastas buvo sumažintas nuo 20 iki 80 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.

MITAS: Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl tam tikra dozė patyčių nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti.

REALYBĖ: Tikrai svarbu, kad vaikas mokėtų save apginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Panašu, kad tai, ko vaikai tikrai išmoksta iš patyčių – tai bendravime naudoti agresiją. Agresyvų elgesį pastiprina ir suaugusiųjų pamokymai: "Duok atgal!", "Pirmas nepradėk, bet jei lįs prie tavęs – tai duok taip, kad kitą kartą nelįstų", ir pan. Tokiu būdu vaikai iš tiesų ginasi – pagrindiniu gynybos būdu tampa agresyvus elgesys. Tačiau galima mokinti vaikus neagresyviais būdais reaguoti į patyčias. Yra sukurta daug socialinių įgūdžių ugdymo programų, kurios mokina vaikus, kaip tvarkytis su savo emocijomis, kaip bendrauti su kitais vaikais, kaip spręsti kylančius konfliktus.

Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. Galima sakyti priešingai – tyrimai atskleidžia, kad patyčios gali palikti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių vaiko elgesiui, emocinei būsenai, bendravimui.

Jei visuomenėje yra paplitęs šis mitas ir yra galvojama, kad vaikams yra sveika patirti patyčias, tuomet mažai tikėtina, kad bus imamasi kokių nors veiksmų patyčias sustabdyti. Šis mitas turi labai gilias šaknis mūsų visuomenėje. Sovietinė armija buvo vadinama "gyvenimo", "vyriškumo" mokykla. Joje patyčios buvo tapusios kasdienybe, o žiaurūs kankinimai, išbandymai, vyresnių pažeminimai jaunesniesiems buvo tapę tradicija. Ši patyčių kultūra turėjo ir specialų pavadinimą – "diedovščina". Buvo manoma, kad jaunuoliams yra sveika turėti tokios patirties, po kurios jie tampa tvirtesni ir atsparesni kitoms gyvenimo negandoms.

MITAS: Skųstis, kad iš tavęs tyčiojasi, yra kvaila ir vaikiška.

REALYBĖ: Tai pakankamai dažna nuostata tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusių. Papasakoti kitiems, kad tave skriaudžia yra blogai, nes tai yra suvokiama, kaip silpnumo požymis, rodantis, jog nemoki pats spręsti sunkumų. Papasakoti apie stebimas muštynes, patyčias yra taip pat laikoma nepriimtinu elgesiu ir vadinama "skundimu". Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys. Mažesni vaikai yra daugiau linkę pasakoti apie tai, kad juos kas nors skriaudžia, tačiau ilgainiui jie išmoksta to vengti. Todėl nevertėtų stebėtis, kuomet paauglys neįvardina savo skriaudėjų ar nebendradarbiauja su suaugusiais, mėginant išsiaiškinti tarp paauglių įvykusias muštynes, nes jis jau yra išmokęs, kad tokiose situacijose reikia tylėti. Neretai suaugę ir patys vaikui pasako "Nesiskųsk!", "Tvarkykis pats", "Kiek gali skųstis?". Apie savo sunkumus vaikai vengia pasakoti ir dėl to, kad baiminasi, jog patyčios gali sustiprėti, bijo ūmių tėvų ar mokytojų reakcijų, kurios galui pabloginti situaciją. Jie gali galvoti, kad situacija ne pagerės, o tik pablogės.

Ši nuostata neleidžia vaikams pasakyti apie patiriamas patyčias, o suaugusiems – sužinoti, kas vyksta tarp vaikų. Siekiant sumažinti patyčių mastą yra būtina šią nuostatą keisti. Galbūt vertėtų atsisakyti ir paties "skundimo" termino, mat pakeisti šios sąvokos neigiamą prasmę gali būti sudėtinga. Galima būtų pradėti diegti naują nuostatą: kreiptis pagalbos, papasakoti, kad tave skriaudžia yra labai gerai – tokiu elgesiu vaikas rūpinasi savimi, savo saugumu.

Taip pat svarbu yra diegti nuostatą, kad papasakodami suaugusiems apie stebimas patyčias vaikai elgiasi teisingai, nes toks elgesys rodo rūpinimąsi savo bendraamžiais, saugumu savo klasėje ir mokykloje. Šią nuostatą pradėti keisti reikėtų nuo suaugusiųjų – tikėtina, kad tuomet ir vaikai pradės galvoti kitaip. Keičiant šią nuostatą galima sukurti atmosferą, kur vaikai gali drąsiai kreiptis pagalbos, nebijo informuoti suaugusiųjų apie vykstantį smurtą. Tai yra labai svarbi sąlyga, mažinant patyčių mastą.

MITAS: Patyčių aukoms reikia padėti, o skriaudėjus reikia griežtai bausti.

REALYBĖ: ši nuostata yra labai dažna ne tik patyčių, bet ir kitokio netinkamo vaikų elgesio atvejais. Tradiciškai yra manoma, kad smurtą įveikti galima tinkamai baudžiant skriaudėjus. Ši itin paplitusi nuostata yra labai klaidinga. Pagalbą reikia suteikti tiek aukai, tiek skriaudėjui, kurį būtina mokyti neagresyvaus elgesio. Būtų naivu tikėtis, kad išbarus ar nubaudus besityčiojantį vaiką jis pradėtų su bendraamžiais bendrauti draugiškai.

J. Gilligan teigia, kad "žmonija pastaruosius 4 tūkstantmečius bando sustabdyti smurtą ar bent jau sumažinti jo mastą ir intensyvumą, priklijavus jam "blogio" ir "nusikaltimo" etiketes, uždraudus žmonėms dalyvauti jame ir naudoti jį, arba prieš šio draudimo pažeidėjus naudojant dar didesnį smurtą, mūsų vadinamą "bausme" ar "teisingumu". Šį požiūrį autorius pavadino tradiciniu teisės ir moralės požiūriu, kuris, jo nuomone, ne tiek sumažino smurto mastą, kiek smurtas ir agresija paplito tiek, kad XX a. tapo kruviniausiu amžiumi žmonijos istorijoje. 

MITAS: Fizinis smurtas yra skaudesnis nei šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi ir žmogaus neužmuši.

REALYBĖ: Dažnai fizinis veiksmas yra suvokiamas kaip rimtesnis – toks, į kurį jau reikėtų reaguoti. Labai tikėtina, kad mokytojas klasėje reaguos greičiau į smūgį kumščiu, nei į garsiai ištartą pravardę ar į vaiko pažeminimą. Suaugę patys yra linkę nuvertinti verbalinio įžeidinėjimo sukeliamą poveikį: "Nekreipk dėmesio, juk tai tik žodžiai". Tačiau labai sunku vertinti, kas skaudžiau – smūgis kumščiu ar dažnai girdimos patyčios. Neretai žodinės patyčios įsimenamos ilgam ir suaugę žmonės puikiai atsimena mokykloje turėtas pravardes ir patirtus pažeminimus. Skirtumas tarp fizinio veiksmo ir žodžių yra tas, kad fizinio sužeidimo metu skaudamą vietą yra nesunku rasti ir galima tą skausmą numalšinti įvairiomis priemonėmis. Tuo tarpu žodinių patyčių sukeltą skausmą neįmanoma apčiuopti ir sunkiau jį numalšinti.

 


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt