Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
     Geros praktikos rekomendacijos
     Priekabiavimas
     Ką mums pasakoja vaikai?
     Patyčių prevencija mokyklose
     Kuriame mokyklą be patyčių
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Mitai apie priekabiavimą

   Kas yra priekabiavimas?    Kaip vaikai tyčiojasi vieni iš kitų?    Kur priekabiavimas vyksta?    Mokinių vaidmenys priekabiavimo situacijoje    Ar dažnai priekabiaujama?    Kaip dažniausiai tyčiojamasi?    Kas dažniau priekabiauja, berniukai ar mergaitės?    Ar tyčiojimasis yra susijęs su vaikų amžiumi?    Ar tyčiojimasis palieka kokias nors pasekmes?    Mitai apie priekabiavimą    Ką gali padaryti mokykla?    Darbas su vaikais klasėje    Ką pasakoja vaikai, ieškodami pagalbos Vaikų linijoje?   

Aptarkime keletą klaidingų įsitikinimų apie tyčiojimąsi.

1. MITAS. Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus. Laikui bėgant, jie išaugs ir tyčiojimasis liausis. Todėl neverta kreipti dėmesio į tyčiojimąsi.

TIESA. Iš tyčiojimosi nėra išaugama, tiesiog toks elgesys yra nukreipiamas kita linkme. Apie 60 % berniukų, kurie tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą. Taigi tyčiojimasis tiesiog gali peraugti į kitokios formos agresyvų elgesį.

2. MITAS. Priekabiavimo aukos privalo pačios apsiginti ir susitvarkyti su čia problema.

TIESA. Vaikai, iš kurių tyčiojasi jų bendraamžiai, dažnai yra jaunesni ar fiziškai silpnesni nei tie, kurie priekabiauja. Be to, priekabiavimo situacijose neretai yra viena auka ir keletas besityčiojančių vaikų. Kartais tyčiojimosi aukos neturi pakankamai gerai išvystytų socialinių įgūdžių, kaip užmegzti draugiškus santykius, ir negali vieni susitvarkyti su patiriama agresija.

3. MITAS. Didžiausia dalis tyčiojimosi atvejų būna ne mokykloje, o už jos ribų.

TIESA. Nepaisant to, kad kartais tyčiojimasis vyksta už mokyklos ar pakeliui į mokyklą, ar iš jos, dažniausiai tyčiojimasis vyksta mokyklinėje aplinkoje: klasėse, valgykloje, mokyklos kieme, koridoriuose.

4. MITAS. Tyčiojimasis paliečia tik nedidelį skaičių moksleivių.

TIESA. 2003 m. Lietuvoje darytų tyrimų duomenimis kas ketvirtas moksleivis (nuo 23 iki 27 %) patiria dažną tyčiojimąsi ne rečiau kaip 2-3 kartus per savaitę, o šiek tiek daugiau nei 1/6 moksleivių (17 %) patys dažnai tyčiojasi iš kitų. Beveik 2/3 moksleivių yra bent kartą patyrę kitų vaikų patyčias.

5. MITAS. Mokytojai žino, ar tyčiojimasis yra dažnas jų klasėse.

TIESA. Tyčiojimasis neretai vyksta tokiose vietose ir tokiu laiku, kai niekas iš suaugusių nemato, kas vyksta. Daugelis tyčiojimąsi patiriančių vaikų nedrįsta pasakoti apie patiriamas patyčias, nes bijo priekabiautojų kerėto ar baiminasi, kad niekas jais nepatikės, o priekabiautojai neigs savo elgesį.

6. MITAS. Tyčiojimasis visada buvo ir bus mokyklose ir niekaip nesumažinsime priekabiavimo masto.

TIESA. Užsienio šalių patirtis rodo, kad įmanoma sumažinti tyčiojimosi mokyklose dažnumą, kuriant ir įgyvendinant mokyklose tvarkymosi su tyčiojimusi programas, kuriose dalyvauja visi mokyklos bendruomenės nariai: moksleiviai, mokytojai, tėvai, psichologai, socialiniai pedagogai, mokyklos administracija.

7. MITAS. Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl tam tikra dozė priekabiavimo nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti.

TIESA. Tyčiojimasis nepadeda vaikui sutvirtėti, o žeidžia ir skaudina jį ir gali turėti ilgalaikes pasekmes. Jei vaikas "išmoksta apsiginti" ir kovoja su tyčiojimusi naudodamas agresiją, tai tik dar labiau didina agresyvaus elgesio dažnumą mokyklose.

8. MITAS. Skųstis, kad priekabiauja, yra kvaila ir vaikiška.

TIESA. Vaikai bijo būti "skundikais". Pakankamai dažna nuostata tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusių , kad "skųsti yra blogai". Tai yra labai prastas požiūris. Priklijuodami "skundiko" etiketę priekabiautojai bando sustabdyti, kad patiriantis patyčias vaikas kam nors apie tai papasakotų.

Vaikas, patiriantis patyčias, kaip tik gali sulaukti kokios nors pagalbos tik tuomet, kai apie tai kam nors papasakos. Todėl kaip tik yra labai gerai, jei vaikai papasakoja kam nors iš suaugusių kuriais pasitiki, apie tai, kas vyksta, nes efektyviam tvarkymuisi su tyčiojimusi būtinas suaugusių dalyvavimas.

9. MITAS. Tyčiojimosi situacijoje yra tik du dalyviai: priekabiautojas ir auka. Todėl tai nėra didelė problema.

TIESA. Didelėje dalyje priekabiavimo situacijų dalyvauja ne tik priekabiautojas ir auka, bet ir kiti vaikai, kurie gali būti įvairiuose vaidmenyse: priekabiavimo šalininko, galimo priekabiautojo, aukos gynėjo ir pan. Vaikai - stebėtojai gali būti įtraukti į priekabiavimą, gali išmokti priekabiaujančio elgesio. Taigi tyčiojimosi problema apima ne tik priekabiautoją ir jo auką, bet ir kitus vaikus.

10. MITAS. Priekabiavimo aukoms reikia pagalbos, o priekabiautojus reikia paprasčiausiai nubausti.

TIESA. Neretai priekabiautojams ne mažiau nei aukoms reikalinga pagalba. Neretai vaikai tyčiojasi iš kitų, nes patys turi sunkumų namuose ar kur kitur. Todėl yra būtina pagalbą suteikti ne tik aukoms, bet ir priekabiautojams.

   Kas yra priekabiavimas?    Kaip vaikai tyčiojasi vieni iš kitų?    Kur priekabiavimas vyksta?    Mokinių vaidmenys priekabiavimo situacijoje    Ar dažnai priekabiaujama?    Kaip dažniausiai tyčiojamasi?    Kas dažniau priekabiauja, berniukai ar mergaitės?    Ar tyčiojimasis yra susijęs su vaikų amžiumi?    Ar tyčiojimasis palieka kokias nors pasekmes?    Mitai apie priekabiavimą    Ką gali padaryti mokykla?    Darbas su vaikais klasėje    Ką pasakoja vaikai, ieškodami pagalbos Vaikų linijoje?   

Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt