Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
     Geros praktikos rekomendacijos
     Priekabiavimas
     Ką mums pasakoja vaikai?
     Patyčių prevencija mokyklose
     Kuriame mokyklą be patyčių
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Apie netektis

   Santykiai šeimoje    Santykiai su bendraamžiais    Sunkumai mokykloje    Prievarta prieš vaikus    Apie rūkymą, alkoholį ir kitus narkotikus    Apie netektis    Mintys apie savižudybę    

Vienas iš skaudžiausių gyvenimo įvykių yra netektis. Vaikai gali netekti mylimo žmogaus ar gyvūno, nutraukti svarbius santykius ar prarasti kokį nors, jiems svarbų  daiktą. Vaikas ar paauglys išgyvena netektį ir tuomet, jei išvyksta į kitą miestą ar  pereina į kitą mokyklą.

"Tėvai nusprendė persikelti į kitą miestą, nes tėvas surado tame mieste naują darbą. Dabar aš turiu palikti visus savo senus draugus, eiti į kitą mokyklą. Man labai liūdna dėl to, jaučiuosi lyg netekčiau kažko labai svarbaus…" – Giedrius, 12 m. 

Kartais vaikai norėtų pasipasakoti, ką jie išgyvena netekę artimų žmonių: mamos ar tėvo, draugo ar senelio. Daug vaikų nori pasiguosti dėl mylimo gyvūno mirties.

11 metų Violeta pasakoja, kad mirė jos mylimas šuo. Jį partrenkė mašina. Mergaitė vis dar negali patikėti, kad šuniuko jau nebebus. Jis buvo vienintelis, kuriam mergaitė  rūpėjo, tik jam galėjo išsipasakoti. Rodos, visiems kitiems šeimoje yra visai neįdomu, kaip mergaitei sekasi. Ir dabar, kai tėvas pamatė, kaip mergaitė pergyvenu dėl savo šuns, tik tyčiojosi: "Baik verkti,  radai čia dėl ko pergyventi".

Niekas nėra apsaugotas nuo netekties. Netekties atveju kyla kaltės jausmas ("Kaip tik vakar aš susipykau su savo draugu, o šiandien ryte jį partrenkė mašina. Jaučiuosi toks kaltas.."), liūdesys ("Man liūdna, kad niekada daugiau nepamatysiu savo senų gerų draugų…"), baimė ("Jau savaitė kaip mirė mama, bet manęs vis dar nepalieka baimė, kaip aš gyvensiu be jos. Atrodo, kad visas pasaulis sugriuvo kartu su jos mirtimi"), pyktis ("Kaip tėtis galėjo mus palikti! Niekad jam to neatleisiu…") ir kt. Dažnai vaikas, netekęs motinos ar kito artimo žmogaus, tuo pat metu ir kaltina save už jo išnykimą, ir pyksta, kad šis jį paliko. Kartais vaikams ir paaugliams kyla noras nusižudyti po labai brangaus žmogaus mirties.

"Kai mirė mano tėtis, nematau prasmės toliau gyventi. Motinos neturiu, o brolis jau dvejus metus kalėjime. Tėtis buvo vienintelis, kuris mane šiame pasaulyje palaikė"- Deividas, 16 m.

Labai dažnai suaugę nesupranta ar ignoruoja tai, ką išgyvena vaikai. Dažnai jie bijo su vaikais kalbėtis apie mirtį. Jie lyg ir stengiasi apsaugoti vaiką, vengia kalbėti apie mirtį arba meluoja atsakydami į klausimą, kur dingo vaikui artimas žmogus. Tuo tarpu vaikas dažnai suvokia mirties faktą, jis išgyvena labai intensyvius jausmus ir jaučia, kad suaugusieji jo nesupranta. Visuomenėje mirtis yra tabu, yra paplitusi nuomonė, kad geriau vaikams apie ją apskritai neužsiminti, nes jie vis tiek "nesupras". Dažnai, kai šeimoje kas nors miršta, vaikus išsiunčia pas giminaičius, o dėl artimo žmogaus išnykimo sukuria kokią neįtikimą istorija, neva "tėtis išvažiavo toli į komandiruotę" ar "mama kuriam laikui išvažiavo pailsėti". Vaiko nepasitikėjimas suaugusiais dar stiprėja, jei kiti giminaičiai prikuria savo istorijos variantų, vengia vaiko klausimų ir įtarimų ar kitaip slepia praradimą. Anksčiau ar vėliau vaikas suvokia pasikeitusią šeimos situaciją, tačiau neturi galimybės išreikšti savo sielvarto, o šis atsitikimas įsiręžia į vaiko atmintį  kaip bauginanti, traumuojanti patirtis.

   Santykiai šeimoje    Santykiai su bendraamžiais    Sunkumai mokykloje    Prievarta prieš vaikus    Apie rūkymą, alkoholį ir kitus narkotikus    Apie netektis    Mintys apie savižudybę    


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt