Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Patyčios – teisybė ir prasimanymai, Švietimo naujienos

Autorius R.Povilaitis, J.Valiukevičiūtė, data: 2005 03 26

Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Švietimas

Tyrimais įrodyta, kad patyčios ir priekabiavimas tampa kasdieniniu reiškiniu šiandieninių mokinukų gyvenime. (Ir ne tik Lietuvoje.) Priekabiaujama mokykloje (ir ne tik), pačiais įvairiausiais ir įmantriausiais būdais, tačiau visuomet tada, kai nemato suaugusieji. Nuolatinis bendraamžių tyčiojimasis yra stresą kelianti situaciją, kuri tampa nenoro mokytis, bėgimo iš mokyklos ar net namų priežastimi ir gali rimtai sutrikdyti vaiko sveikatą. Psichologai teigia, kad dėl patyčių pagalbos reikia ne tik tiems, iš kurių tyčiojamasi, bet ir tiems, kurie tyčiojasi. Ir tėvams, ir pedagogams reikia kuo daugiau informacijos apie šią problemą, kad ji neatrodytų išpūsta ir skatintų ieškoti būdų, kaip padėti vaikams, įklimpusiems į ją.

Kaip vaikai tyčiojasi vieni iš kitų?

Priekabiavimas (angl. bullying) – tai tyčinis, pasikartojantis agresyvus bendraamžių elgesys, nukreiptas į silpnesnį vaiką siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Sunku atrasti puikų lietuvišką žodį apibūdinantį šį reiškinį. Šiame straipsnyje kalbant apie agresyvų vaikų ir paauglių elgesį nukreiptą į bendraamžius, priekabiavimą ir tyčiojimąsi vartosime kaip sinonimus.
Vaikai gali pačiais įvairiausiais būdais vieni iš kitų tyčiotis, kabinėtis, skaudinti vienas kitą. Priekabiavimas – tai toks vaikų elgesys, kaip: prasivardžiavimas, erzinimas, grasinimai, mušimas, spardymas, kumščiavimas, stumdymas, apkalbinėjimas, piktų, bjaurių užrašų apie kitą vaiką užrašinėjimas, ignoravimas, atskyrimas nuo grupės, kuomet bendraamžiai nepriima vaiko žaisti ar užsiimti kitokia veikla, daiktų gadinimas, daiktų ar pinigų atiminėjimas. Taigi priekabiavimas apima visą spektrą vaikų ir paauglių agresyvaus elgesio, kurį galima skirstyti į tiesioginį ir netiesioginį priekabiavimą:

• tiesioginis tyčiojimasis arba priekabiavimas – kai vaikas yra atvirai puolamas, užgauliojamas savo bendraamžių, pavyzdžiui, vaikas yra stumdomas, pravardžiuojamas, jam grasinama ir pan.;

• netiesioginiu priekabiavimu vadiname tokį elgesį, kai vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos. Tai yra subtilesnis tyčiojimasis nei tiesioginis. Pavyzdžiui, vaikas yra atstumiamas grupės vaikų, ignoruojamas, su juo nebendraujama.

Kur priekabiaujama?

Priekabiauti gali įvairiausiose vietose. Labai dažnai priekabiaujama mokykloje – klasėse, koridoriuose, tualetuose, valgykloje, bibliotekoje, sporto aikštelėse ir pan. – ar greta mokyklos, pakeliui ar einant iš jos. Tyčiojamasi ne tik mokyklose, bet ir kitose vietose – kiemuose, šalia namų, žaidimo aikštelėse, parkuose ir panašiose vietose, kur vaikai lankosi, leidžia savo laisvalaikį. Priekabiaujama beveik visuomet tokioje vietoje ir tokiu metu, kai suaugusieji nemato, kas vyksta.

Mokinių vaidmenys priekabiaujant

Paviršutiniškai žvelgiant į šį reiškinį, galima manyti, kad nedaug vaikų dalyvauja patyčių veiksme. Iš tiesų, dalyvauja visi vaikai. Vieni jų yra aktyvūs priekabiautojai, pirmi pradeda kabinėtis prie kitų vaikų, pastumia, įspiria, prasivardžiuoja ir pan. Kiti vaikai, nors patys nepradeda, tačiau mielai prisijungia prie patyčių. Yra vaikų, kurie stebi situaciją ir ją palaiko, kiti, kuriems patyčių situacija yra nemaloni, stengiasi nusišalinti, nedalyauti ir pan. Yra norinčių apginti ar užstoti patyčių aukas. Žinoma, kad yra nedrąsu užstoti kitą vaiką, nes patyčios gali nukrypti į tą, kuris užstoja.
Tyčiojimąsi stebintys vaikai dažnai teigia, kad tai stebėti yra nemalonu, ir mano, kad priekabiavimo aukoms reikėtų padėti, tačiau retai imasi realių veiksmų, kad pakeistų situaciją. Kodėl? Jie bijo, kad padėdami aukai patys gali tapti priekabiavimo aukomis ir būti skriaudžiami. Šie vaikai dažnai jaučia kaltę, kad nepadeda priekabiavimą patiriantiems vaikams, tačiau bijo pranešti kam nors apie tai, kas vyksta, ir nenori būti laikomi "skundikais". Tyčiojimosi "stebėtojai" jaučiasi nesaugūs ir bejėgiai, kad imtųsi kažkokių priemonių prieš priekabiavimą. Kartais šie vaikai pasiduoda bendraamžių spaudimui ir patys pradeda kabinėtis, tyčiotis iš kitų vaikų. Manoma, kad dažniausiai tyčiojimosi situacijos stebėtojai yra "žiūrovų auditorija", kuri stebi priekabiavimą ir nesiima jokių veiksmų. Toks stebėjimas tik dar labiau skatina tyčiojimąsi, nes priekabiautojas taip geriau įtvirtina savo jėgos statusą. Galima būtų netgi sakyti, kad patyčios yra tuo skaudesnės, kuo daugiau yra stebėtojų.

Žymus norvegų tyrinėtojas Dan Olweus, daug tyrinėjęs priekabiavimo reiškinį, teigia, kad priekabiavimo situacijoje esantys vaikai gali prisiimti vieną iš daugelio vaidmenų.

Kaip dažnas priekabiavimas?

Manau, ne vienas sutiktų, kad tyčiojimasis vienas iš kito yra labai dažnas tarp vaikų bei paauglių. Ne vienas galėtų pasakyti: "Mūsų mokykloje kasdien vyksta tokie dalykai".
Daugelyje šalių buvo ir tebėra daromi tyrimai apie priekabiavimą ir skirtingų jo formų dažnumą, kaip dažnai šis reiškinys pasireiškia tarp mergaičių ir berniukų, tarp vyresnio ir jaunesnio amžiaus vaikų ir paauglių.

Priekabiavimu anksčiausiai pradėta domėtis Skandinavijoje – 1970 m. Skandinavijoje mokyklų darbuotojai neteikė didelės reikšmės priekabiavimui iki 1982m., kol laikraščio straipsnyje nebuvo pateikti duomenys apie trijų paauglių savižudybę Vakarų Norvegijoje dėl bendraamžių žiauraus priekabiavimo. Būtent šis įvykis sukėlė nacionalinio masto tyrimą prieš priekabiavimo problema. Buvo apklausti 140tūkst. mokinių, kurie mokėsi 715 mokyklų. Po keleto metų dėmesys tyčiojimuisi, jo paplitimui, pasekmėms, prevencijai ir intervencijai labai išaugo ir tebeauga ne tik Skandinavijoje, bet ir kitose šalyse.

Itin įdomūs yra tarptautiniai tyrimai, kuriuose ta pačia metodika yra apklausiami vaikai įvairiose pasaulio šalyse. Labai solidų tarptautinį moksleivių gyvensenos tyrimą, kuriame keletas klausimų yra apie patyčias kas ketverius metus atlieka Pasaulio sveikatos organizacija. Kaip rodo šio tyrimo duomenys, Lietuvoje vaikų, patiriančių patyčias ir besityčiojančių iš kitų vaikų yra daugiausia. 1997-1998m. tyrimas parodė, kad iš vaikų tarp 28 pasaulio šalių Lietuvoje daugiausiai tyčiojamasi. 2001-2002m. tyrimas dar kartą tai patvirtino(šį kartą tyrime dalyvavo 35 šalys). Mažiausiai patyčias patiria švedų, čekų vaikai (apie 15-20 proc. per pastaruosius du mėnesius), daugiausia – Lietuvos, Portugalijos, Latvijos vaikai (apie 50-80 proc.). Patyčių dažnumas tarp šių šalių smarkiai skiriasi. Štai Švedijoje reikėtų paieškoti vaikų, patiriančių patyčias, o Lietuvoje jau reikėtų pasistengti atrasti vaikų, kurie to nepatiria. Labai panašūs rodikliai yra ir kaip dažnai vaikai patys tyčiojasi iš kitų. Vėlgi mažiausiai besityčiojančių vaikų yra Švedijoje, Čekijoje, o daugiausia Lietuvoje.

2003 m. tyčiojimosi dažnumas buvo tirtas Panevėžio miesto ir rajono, Vilniaus ir Alytaus mokyklose (J.Valiukevičiūtė, D,Valickaitė, R.Povilaitis) tarp ketvirtokų, penktokų ir devintokų. Tyrimų rezultatai rodo, kad bendraamžių tyčiojimąsi bent kartą yra patyrę apie 70 proc. moksleivių. Tai reiškia, kad daugiau kaip du trečdaliai vaikų yra nukentėję nuo bendraamžių priekabių. Kas ketvirtas moksleivis (nuo 23 proc. iki 27 proc.) per pastaruosius 2-3 mėn. patyrė dažną bendraamžių priekabiavimą – ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Klausiami apie tai, ar patys tyčiojasi iš kitų moksleivių, apie 60 proc. tyrime dalyvavusių vaikų prisipažino, kad bent retkarčiais tyčiojasi iš savo bendraamžių, o apie 17 proc. moksleivių prisipažino, kad dažnai – kartą per savaitę ar dažniau – tyčiojasi iš kitų vaikų.

Kaip dažniausiai tyčiojamasi?

Kalbant apie patyčių dažnumą, svarbu išsiaiškinti ir kaip dažniausiai vaikai tyčiojasi, kabinėjasi vieni prie kitų. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse daryti tyrimai rodo, kad dažniausios yra verbalinio tyčiojimosi formos: erzinimas, šaipymasis, prasivardžiavimas, apkalbinėjimas, įžeidinėjimas. Minėtų 2003 m. darytų tyrimų rezultatai rodo, kad dažniausiai moksleiviai yra kitų pravardžiuojami ir erzinami, kiek rečiau apkalbinėjami, dar rečiau stumdomi, ignoruojami, jiems grasinama, iš jų atiminėjami daiktai.

Ar tyčiojimasis yra susijęs su vaikų amžiumi?

Kaip jau buvo minėta apibrėžiant priekabiavimo reiškinį, vaikai, patiriantys tyčiojimąsi, dažniausiai yra silpnesni už savo priekabiautojus ir negali patys apsiginti. Taigi tyčiojimosi aukomis yra pasirenkami tie vaikai, kurie yra silpnesni nei priekabiautojas ar priekabiautojai, todėl natūralu, kad dažniausiai yra kabinėjamasi prie bendraamžių arba jaunesnio amžiaus vaikų, ir daug rečiau pasitaiko atvejų, kai kabinėjamasi prie vyresnių už priekabiautojus vaikų. Panašu, kad vyresnio amžiaus moksleiviai dažniau būna priekabiautojo vaidmenyje ir tyčiojasi iš kitų moksleivių, o jaunesnio amžiaus moksleiviai dažniau atsiduria patyčių aukos vaidmenyje.

Patyčių pasekmės

Nuolatinės bendraamžių priekabės, tyčiojimasis slegia, žemina vaikus, kelia jiems įtampą ir bejėgiškumo jausmą. Taigi nuolatinis tyčiojimasis yra stresą kelianti situacija. Tikriausiai kiekvienas žinome, kad buvimas nuolatinėje streso būsenoje labai neigiamai veikia tiek fizinę, tiek emocinę žmogaus būklę. Tad natūralu, kad nuolatinis kitų vaikų ir paauglių tyčiojimasis palieka vaiko elgesyje, emocinėje būklėje pėdsakus – tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius.

• Vaikai, kenčiantys nuo nuolatinio bendraamžių tyčiojimosi dažnai yra nerimastingi, jaučiasi nesaugūs labiau nei kiti vaikai įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, vaikas gali nerimauti, baimintis dėl to, kad reikia eiti į mokyklą ar likdamas kieme su kitais vaikais, ir pan.

• Tyčiojimasis ne tik kelia vaikui daugiau nerimo, bet ir kitaip paveikia jo emocinę būseną. Tokie vaikai gali dažniau nei kiti būti labai liūdni, prislėgti, nepasitikintys savimi, prasčiau save vertinti. Kartais dėl nuolatinių priekabių ir bejėgiškumo vaikams gali kilti minčių apie savižudybę.

• Manoma, kad tyčiojimosi patyrimas gali sukelti ir tam tikrus somatinius negalavimus. Dauguma žinome ar bent esame girdėję, kad būnant nuolatiniam stresui gali pradėti skaudėti galvą, pykinti, sutrikti virškinimas ar pan. Vaikai, kenčiantys nuo tyčiojimosi, taip pat gali susidurti su panašiais somatiniais simptomais: jiems dažniau nei bendraamžiams gali skaudėti galvą ir pilvą, kilti miego sutrikimų ir pan.

• Tyčiojimasis gali paveikti ir vaikų socialinę arba bendravimo sritį. Tai reiškia, kad priekabiavimą patiriantys vaikai gali turėti bendravimo sunkumų: jiems sunkiau užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, sunkiau prisitaikyti ar save išreikšti vaikų grupėje, bendraudami jie gali išreikšti baimingą, nesaugų, kupiną nepasitikėjimo elgesį.

• Tyčiojimasis susijęs ir su vaiko mokykliniais pasiekimais. Jeigu tyčiojamasi mokykloje, vaikas gali pradėti vengti eiti į mokyklą arba bėgti iš jos bei pamokų. Dėl to galiu nukentėti vaiko pasiekimai: atsiranda pravaikštos, prasti pažymiai. Dėl to, kad mokyklinė aplinka vaikui kelia įtampą, vaikas gali prasčiau susikaupti per pamokas, gali sumažėti jo noras mokytis.

• Tyčiojimasis taip pat gali skatinti vaiką elgtis agresyviai. Neretai pasitaiko tokių situacijų, kad, besityčiojantys iš kitų vaikų, anksčiau irgi yra kentėję nuo bendraamžių patyčių. Kaip tai atsitinka? Kai vaikas kenčia nuo nuolatinių priekabių, jis jaučiasi silpnas, bejėgis, negalintis apsiginti, nuvertina save ir savo jėgas. Tad savęs vertinimą jis gali atkurti eidamas tuo pačiu keliu – pats kabinėdamasis ir užgauliodamas silpnesnius už save. Taigi tyčiojimasis gali skatinti agresyvų vaikų elgesį prieš kitus vaikus.

• Tyčiojimasis palieka ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes. Vyresniame amžiuje kylančios elgesio, bendravimo, emocinės problemos galui būti susijusios su vaikystėje patirtu priekabiavimu. Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai, kentėję nuo bendraamžių vaikystėje, prasčiau save vertino ir dažniau kentėjo nuo depresijos priepuolių jauname suaugusiojo amžiuje.

Tyčiojimasis paveikia ne tik tų, kurie kenčia nuo tyčiojimosi, bet ir tų, kurie tyčiojasi iš kitų elgesį. Kaip? Visų pirma vaikai, kurie nuolat agresyviai kabinėjasi prie kitų, puikiai įvaldo agresyvų elgesį. Jie gali pradėti elgtis agresyviai ne tik su kai kuriais bendraamžiais, bet ir su kitais savo aplinkos žmonėmis.

Mitai apie priekabiavimą

Aptarkime keletą klaidingų įsitikinimų apie tyčiojimąsi:

1. MITAS. Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus. Laikui bėgant, jie išaugs iš tokio elgesio ir liausis tyčiojęsi. Todėl neverta kreipti dėmesio į tyčiojimąsi.

TIESA. Iš tyčiojimosi nėra išaugama – tiesiog toks elgesys yra nukreipiamas kita linkme. Apie 60 proc. berniukų, kurie tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 metų amžiaus padarė ne mažiau kaip vieną nusikaltimą. Taigi tyčiojimasis tiesiog gali peraugti į kitokios formos agresyvų elgesį.

2. MITAS. Priekabiavimo aukos privalo pačios apsiginti ir susitvarkyti su šia problema.

TIESA. Vaikai, iš kurių tyčiojasi jų bendraamžiai, dažnai yra jaunesni ar fiziškai silpnesni, nei tie, kurie priekabiauja. Be to priekabiavimo situacijose neretai yra viena auka ir keletas besityčiojančių vaikų. Kartais tyčiojimosi aukos neturi pakankamai gerai išvystytų socialinių įgūdžių kaip užmegzti draugiškus santykius ir negali vieni susitvarkyti su patiriama agresija.

3. MITAS. Daugiausia tyčiojimosi atvejų būna ne mokykloje, o už jos ribų.

TIESA. Nepaisant to, kad kartais tyčiojamasi ne mokykloje, pakeliui į ją ar iš jos, vis dėlto dažniausiai tyčiojamasi mokyklinėje aplinkoje: klasėse, valgykloje, mokyklos kieme, koridoriuose.

4. MITAS. Tyčiojimasis paliečia tik nedaugelį moksleivių.

TIESA. 2003 m. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, kas ketvirtas moksleivis (nuo 23 iki 27 proc.) patiria dažną tyčiojimąsi – ne rečiau kaip 2-3 kartus per savaitę, o šiek tiek daugiau nei 1/6 moksleivių (17 proc.) patys dažnai tyčiojasi iš kitų. Beveik du trečdaliai moksleivių yra bent kartą patyrę kitų vaikų patyčias.

5. MITAS. Mokytojai žino, ar dažnai tyčiojamasi jų klasėse.

TIESA. Tyčiojamasi neretai tokiose vietose ir tokiu laiku, kai niekas iš suaugusių nemato, kas vyksta. Daugelis tyčiojimąsi patiriančių vaikų nedrįsta pasakoti apie patiriamas patyčias, nes bijo priekabiautojų keršto ar baiminasi, kad niekas jais nepatikės, o priekabiautojai neigs savo elgesį.

6. MITAS. Tyčiojimasis visada buvo ir bus mokyklose ir niekaip nesumažinsime priekabiavimo masto.

TIESA. Užsienio šalių patirtis rodo, kad įmanoma sumažinti tyčiojimosi mokyklose dažnumą kuriant ir įgyvendinant mokyklose atitinkamas programas, kuriose dalyvauja visi mokyklos bendruomenės nariai: moksleiviai, mokytojai, tėvai, psichologai, socialiniai pedagogai, mokyklos administracija.

7. MITAS. Kiekvienas vaikas turi išmokti save apginti, todėl tam tikra dozė priekabiavimo nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti.

TIESA. Tyčiojimasis ne padeda vaikui sutvirtėti, o žeidžia ir skaudina jį bei gali turėti ilgalaikes pasekmes. Jei vaikas išmoksta apsiginti ir nuo patyčių pats ginasi agresija, tai tik dar labiau didina agresyvaus elgesio dažnumą mokyklose. Jei vaikas išmoksta išvengti tyčiojimosi, priekabiautojas nukreipia savo agresiją į kitą vaiką.

8. MITAS. Skųstis apie priekabiavimą yra kvaila ir vaikiška.

TIESA. Vaikai bijo būti skundikais. Tiek vaikas, tiek suaugusieji mano, kad skųsti yra blogai. Tai labai prastas požiūris. Priklijuodami "skundiko" etiketę priekabiautojai bando sustabdyti patiriantį patyčias vaiką, kad apie tai nepasakotų. Vaikas, patiriantis patyčias, gali sulaukti kokios nors pagalbos tik tuomet, jeigu apie tai kam nors papasakos. Todėl kaip tik labai gerai, jei vaikai papasakoja kam nors iš suaugusiųjų kuriais pasitiki, apie skriaudas, nes tik suaugusieji gali padėti išspręsti šią problemą.

9. MITAS. Tyčiojimosi situacijoje yra tik du dalyviai: priekabiautojas ir auka. Todėl tai nėra didelė problema.

TIESA. Daugumoje priekabiavimo situacijų dalyvauja ne tik priekabiautojas ir auka, bet ir kiti vaikai, kurie gali būti: priekabiavimo šalininkai, galimi priekabiautojai, aukos gynėjai ir pan. Vaikai-stebėtojai gali būti įtraukti į priekabiavimą, gali išmokti priekabiavimo. Taigi tyčiojimosi problema apima ne tik priekabiautoją ir jo auką, bet ir kitus vaikus.

10. MITAS. Priekabiavimo aukoms reikia pagalbos, o priekabiautojus reikia paprasčiausiai nubausti.

TIESA. Neretai priekabiautojams ne mažiau nei aukoms reikalinga pagalba. Neretai vaikai tyčiojasi iš kitų, nes patys turi sunkumų namuose ar kitur. Todėl būtina suteikti pagalbą ne tik aukoms, bet ir priekabiautojams.

Veiksmingos priemonės prieš patyčias

Tyrinėtojai sutaria, kad patyčių ir agresyvaus elgesio vaikai dažniausiai išmoksta šeimoje ir į mokyklą vaikas ateina jau turėdamas tam tikrus elgesio modelius ir vertybes. Mokykla – tarsi arena, kurioje vaikas demonstruoja savo elgesį. Patyčių reiškinį galima įveikti įvairiais lygiais – nacionaliniu, bendruomenės (pvz., mokyklos), šeimos. Daugiausia šioje srityje gali nuveikti mokyklų bendruomenės, kurdamos ir dalyvaudamos įvairiose prevencinėse programose. Tyrimai įvairiose šalyse rodo, kad mokyklose patyčių laipsnį galima gerokai sumažinti – nuo 20 iki 80 proc.

Kokios priemonės yra efektyvios mažinant patyčių dažnumą mokyklose?

• Mokyklos strategijos ar plano sukūrimas.

Efektyviai įveikti priekabiavimą mokykloje galima sukūrus atitinkamą planą ar strategiją.

• Komandos, atsakingos už tokios strategijos įgyvendinimo koordinavimą, subūrimas.
Labai gerai, kai komandą sudaro visų mokyklos bendruomenės grupių atstovai – pedagogai, psichologas, socialinis pedagogas, administracija, moksleivių ir tėvų atstovai. Patyčių problemos vienam specialistui – socialiniam pedagogui ar psichologui – įveikti neįmanoma.

• Patyčių mokykloje mąsto įvertinimas.

Svarbu apklausti moksleivius, tėvus, pedagogus apie patyčių dažnumą, nustatyti laiką ir vietas, kada ir kur dažniausiai priekabiaujama. Nustačius mažiausiai saugias vietas būtina atkreipti į jas didesnį dėmesį ir stebėti. Tos vietos turi būti labiau prižiūrimos, kad jose nuolat būtų koks nors suaugęs žmogus, į kurį galėtų kreiptis moksleiviai.

• Konferencijos apie patyčių reiškinį mokykloje organizavimas.

Konferencija, diskusija ar kitoks renginys apie tyčiojimosi problemą padarys ją labiau matomą mokyklos bendruomenei. Tokio renginio metu mokyklos bendruomenė gali ne tik aptarti tyčiojimosi problemą, šio reiškinio paplitimą mokykloje, bet ir numatyti prevencinę darbo strategiją.

• Kurti nepalankią patyčioms aplinką.

Gerai, kai mokyklos bendruomenė turi susikūrusi tokias elgesio taisykles, kurios yra nepalankios patyčioms. Jeigu mokykloje nėra aiškaus požiūrio į patyčias kaip nepageidautiną elgesį, jos aplinka tampa labai palanki šiam reiškiniui plisti. Mokykla turi aiškiai nurodyti, kad agresyvus elgesys nepriimtinas.

• Tinkamo elgesio mokykloje taisyklių aprašymas.

Labai svarbu, kad patys mokytojai laikytųsi nustatytų elgesio taisyklių. Mokytojai yra tartum elgesio modelis moksleiviams. Todėl norint sukurti saugią aplinką, kurioje nebūtų patyčių, labai svarbu, kad mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai rodytų tinkamą pavyzdį vaikams. Kitaip moksleiviams gali susidaryti įspūdis, kad taisyklės yra netikros – popierinės. Taip pat labai svarbu, kad moksleiviai patys dalyvautų kuriant klasės taisykles, kad turėtų progą diskutuoti.

• Tinkamo elgesio skatinimas.

Labai svarbu skatinti mokykloje stipresnius vaikų tarpusavio ryšius, pagalbą vienas kitam, pagirti vaikus už tinkamą elgesį, pavyzdžiui, kai vienas moksleivis apgina kitą. Kuo dažniau pastebėsime ir pagirsime vaikus už tai, kad užstojo savo bendraamžį ar jaunesnį, kad vaikas pranešė apie tai suaugusiam, tuo labiau galime tikėtis, kad patyčių mažės. Reikėtų keisti įsigalėjusią nuostatą, kad pranešti apie blogį yra "blogai". Galbūt vaiko skundą suaugusiajam reikėtų vadinti kreipimusi pagalbos, rūpinimusi savimi ir kitais savo bendraamžiais bei aiškiai diegti nuostatą, kad tai yra puikus dalykas. Juk papasakojęs suaugusiems apie tyčiojimosi atvejus vaikas prisideda prie saugesnės mokyklos ar klasės aplinkos kūrimo.

• Klasės valandėlių ar pamokų apie priekabiavimą rengimas.

Per klasės valandėles galima kalbėtis su vaikais apie patyčias, jo priežastis, pasekmes, keliamus jausmus, tvarkymosi su priekabiavimu tinkamus ir netinkamus būdus.

• Tiesiogiai reaguoti į vykstantį priekabiavimą ir nedelsiant jį nutraukti.
Svarbu, kad kiekvienas mokyklos bendruomenės narys ugdytų neabejingumą tyčiojimuisi. Tiek mokytojai, tiek kiti darbuotojai ar moksleiviai turėtų žinoti, kaip reaguoti, ką daryti, jei pamato tokį veiksmą. Labai svarbu nepraeiti pro šalį.

• Pasitikėjimo atmosferos kūrimas.

Vaikai, patiriantys skriaudą, turi nebijoti apie tai papasakoti mokytojui ar kitam mokyklos darbuotojui. Tokią aplinką padeda sukurti mokytojų rodomas dėmesys pačiam reiškiniui. Jei vaikai žino, kad mokytojas supras, išklausys bei stengsis padėti sustabdyti priekabiavimą, jie drąsiai galės pasakoti apie patiriamą skriaudą.


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt