Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
     Senesnė informacija
     Savaitė BE PATYČIŲ
     Pagalba suaugusiems
     Draugystės karnavalas
     Apyrankės "Be patyčių"
     Kuriame mokyklą be patyčių
     Patyčios - kas tai?
     Tėvams
     Vaikams
     Mokykloms
     Patyčių prevencijos programa Pilaitės vidurinėje mokykloje
     Naudinga literatūra apie smurto ir patyčių prevenciją
     Naudingos interneto svetainės apie patyčias ir jų prevenciją
     Filmai apie patyčias ir jų prevenciją
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Požiūrio į patyčias keitimas

Visuomenės požiūris į agresyvų elgesį, tame tarpe ir į patyčias, lemia tai, kokius būdus mes pasirenkame agresyvumui mažinti. Jeigu vyraujanti nuostata yra apie tai, kad patyčios yra normalus elgesys, tai nėra ko tikėtis, kad bus norima ar siekiama pakeisti šį elgesį. Pakankamai normaliu elgesiu yra laikomas toks elgesys, kuriame dar nėra kraujo praliejimo ar didesnio fizinio smurto. Bet visuomenė stebisi tokiu smurtu, kuriame atsiranda sužalojimai, naudojami ginklai. Didžioji dali suaugusių laiko tinkamu auklėjimo būdu pliaukštelėjimą per užpakalį vaikui, kuomet šis neklauso suaugusiųjų.

Peršasi išvada, kad agresyvus elgesys vienose situacijose yra priimtinas, kitose – smerktinas. Tačiau tiek vaikams, tiek suaugusiems nėra aiški riba tarp socialiai priimtinos ir socialiai smerktinos agresijos formų. Pavyzdžiui, vaikui sakoma "Duok atgal, jei tave skriaudžia", o kai vaikas "duoda" – jis gali būti nubaudžiamas už tai, kad muša kitus vaikus. Visuomenėje, kurioje nėra vienaprasmiško požiūrio į fizinę agresiją, galima stebėti situacijas, kuomet panašus veiksmas gali būti vertinamas priešingai. Kuomet suaugęs auklėja vaiką, jį mušdamas už netinkamą elgesį – jis jaučiasi teisus, tačiau kai vaikas pradeda "auklėti" savo bendraamžius panašiu būdu – tai kelia suaugusiųjų nuostabą, kodėl vaikas yra toks agresyvus.

Efektyviai smurto prevencijai yra reikalingos aiškios vertybės. Tiktai vadovaujantis nuostata, kad yra nepriimtinas bet koks agresyvus elgesys, galima sukurti pakankamą pagrindą efektyviai smurto, tame tarpe ir patyčių, prevencijai.

Kalbant apie patyčių prevenciją, yra svarbu teisingai suprasti šio reiškinio esmę, o taip pat pasitikrinti ir esant reikalui keisti savo nuostatas apie patyčias. Išsamiau nuostatas esame aptarę ankstesniame skyriuje ("Klaidingos visuomenės nuostatos apie patyčias"). Tik atsiradus aiškiam supratimui, jog patyčios nėra normalus reiškinys, kad galima sumažinti šio reiškinio mastą, galime pradėti įgyvendinti tam tikras priemones, galinčias padėti mažinti patyčių dažnumą.

Įmanoma sumažinti patyčių mastą

Kartais šios knygelės autoriams bevedant seminarus mokyklų darbuotojams, tenka susidurti su seminaro dalyvių prašymais pateikti konkrečius receptus, ką daryti su vaiku, terorizuojančiu visą klasę arba ką daryti su užguitu vaiku. Jau pats toks prašymas išreiškia nuostatą, kad problema yra vaikas ir koreguoti reikia vaiko elgesį. Iš tiesų patyčios plinta dėl palankios terpės, tad keisti reikia ne vaiką, o aplinką – kad joje neliktų patyčias skatinančių sąlygų. Pavyzdžiui, jeigu daug vaikų suserga kažkokia infekcija dėl prasto maisto, yra savaime suprantama, kad vaikus reikia gydyti, tačiau jei jie ir toliau valgys tą patį maistą – jie ir toliau sirgs ta pačia infekcine liga, o blogiausiu atveju – atsiras ir kitų sveikatos komplikacijų. Kol vyrauja klaidingi įsitikinimai suaugusiųjų tarpe, jokie receptai nepadės išspręsti patyčių problemos.

Ar patyčių ir smurto reiškinys yra įvardinti kaip ypač rimta visuomenės problema? Valstybėje yra skiriamas didelis dėmesys narkomanijos prevencijai – yra daug veikiančių įstaigų, išleistų leidinių, surengtų seminarų ir konferencijų šia tema. Akivaizdu, kad dėmesys smurto prevencijai yra žymiai mažesnis.

Sprendžiant iš didelio susidomėjimo patyčių prevencijos seminarais bei dalyvių atsiliepimų, galime daryti išvadą, kad dauguma su vaikais dirbančių specialistų neturi žinių apie smurto prevenciją ir nėra dalyvavę mokymuose apie tai. Taip pat pastebime, kad didesnis dėmesys yra skiriamas būdams, kaip tvarkytis su smurto pasekmėmis – kaip teikti pagalbą patyrusiems fizinį ir seksualinį smurtą. Tie būdai padeda sumažinti prievartos neigiamas pasekmes, bet nepadeda sumažinti agresyvaus elgesio tikimybės.

Smurto tyrimų ir prevencijos centras (Kolorado valstija, JAV) 1996 m. įvertino 600 smurto prevencijos programų  efektyvumą ir nustatė vienuolika pačių efektyviausių programų. Iš jų Lietuvoje šiek tiek yra žinomos 2 programos – tai yra "Big Brothers, Big Sisters" ir patyčių prevencijos programa. Visos kitos programos yra nežinomos ir nėra diegiamos Lietuvoje. Kaip matome, šiuo metu yra sukurta daug įvairių smurto prevencijos programų ir todėl turėtų būti keliamas ne klausimas "ką daryti su vaikų agresyvumu?", bet klausimas "kodėl pas mus nėra taikomos žinomos ir efektyvios smurto prevencijos priemonės?". Norisi pasidžiaugti, kad šiuo metu Lietuvoje yra adaptuota gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (LR švietimo ir mokslo ministerija, parengė L. Bulotaitė, V. Gudžinskienė ir kt.), kuri galėtų būti viena iš priemonių, tinkančių efektyviai smurto prevencijai.

Jeigu niekas nėra daroma, problema pati neišsisprendžia. Situacija tik pamažu blogėja.

 

 

 

Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt