Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
     Senesnė informacija
     Savaitė BE PATYČIŲ
     Pagalba suaugusiems
     Draugystės karnavalas
     Apyrankės "Be patyčių"
     Kuriame mokyklą be patyčių
     Patyčios - kas tai?
     Tėvams
     Vaikams
     Mokykloms
     Patyčių prevencijos programa Pilaitės vidurinėje mokykloje
     Naudinga literatūra apie smurto ir patyčių prevenciją
     Naudingos interneto svetainės apie patyčias ir jų prevenciją
     Filmai apie patyčias ir jų prevenciją
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Patyčių priežastys

Yra įvairių psichologinių teorijų, aiškinančių, kaip kyla smurtas individualiame lygyje. Žymiai sunkiau atsakyti į klausimą, kodėl yra labai daug smurto visuomenėje, kodėl vienoje valstybėje yra žymiai daugiau smurto nei kitoje.

J. Gilligan, pristatydamas savo smurto sampratą, teigia, kad smurtas kyla dėl gėdos ir pažeminimo jausmo. Žmonės naudoja smurtą siekdami sumažinti šiuos kankinančius jausmus. Pagal J. Gilligan, gėda apima visą spektrą jausmų: jausmą, kad esi pažemintas, ignoruojamas, negerbiamas, paniekintas, užgautas, išjuoktas, atstumtas, pralaimėjęs, sužlugdytas, silpnas. Visi šie jausmai iš esmės verčia žmogų jaustis menkaverčiu. O tai yra galingas agresyvaus elgesio motyvas. Todėl vienas iš efektyviausių būdų paskatinti žmogų elgtis agresyviai – tai jį pažeminti ar įžeisti.

J. Douglas, dirbusio FTB psichoanalitiku (JAV) ir tyrinėjusio pavojingiausių nusikaltėlių motyvus, teigimu smurtas yra "giliai įsišaknijusio nepilnavertiškumo jausmo rezultatas". Žmonės, siekdami sumažinti, kompensuoti savigarbos trūkumą, imasi "paprasčiausio būdo – smurto, agresijos, kuris padeda sulaukti pagarbos". Dažnas už žmogžudystę nuteistas asmuo nužudymo motyvą aiškina tuo, kad nužudytas asmuo jo negerbė ar jį pažemino.

Žmonės, kurie vaikystėje patyrė daug pažeminimo iš tėvų, bendraamžių, tampa labai jautrūs gėdai. Kyla klausimas, kodėl ne visi patyrę pažeminimą, puola smurtauti? J. Gilligan aiškina, kad gėda yra būtina, bet nėra pakankama priežastis smurtui atsirasti. Kaip ir gripo atveju – vos ne kiekvienas susiduriam su gripo sukėlėjais, tačiau ne visi susergam.

Kaip teigia autorius, yra dvi būtinos sąlygos smurto atsiradimui:

  • žmogus neturi tokių jausmų kaip užuojauta, baimė dėl pasekmių, kaltė – kurie jį sulaikytų nuo smurto;
  • žmogus nežino kitų, nesmurtinių būdų, kaip atstatyti savigarbą.

Įvairūs kiti veiksniai patys savaime nesukelia smurto ar agresijos. Tokio veiksnio pavyzdžiu gali būti skurdas – agresija kyla tik tada, kai skurdas yra tam tikras pažeminimas. Visuomenėje, kurioje visi žmonės turi panašias materialines galimybes ir nėra didelio skirtumo tarp turtingųjų ir skurstančių, vargingiau gyvenantis žmogus nesijaus pažemintu ar priklausančiu žemesnei kastai. Tuo tarpu visuomenėje, kurioje darbas, pinigai yra milžiniška vertybė, skurdžiau gyvenantis ar neturintis darbo žmogus tikrai jausis menkaverčiu. Ir smurtas gali tapti "įrankiu kovoje dėl pagarbos bei materialinės padėties".

Į patyčių reiškinį mes taip pat galime žiūrėti per šios smurto teorijos prizmę. Didelė dalis vaikų, kurie tyčiojasi iš kitų, yra patys patyrę ar iki šiol patiria patyčias, pažeminimą – galbūt šeimoje ar bendraamžių tarpe. Todėl labai suprantamas jų noras pasijausti vertingais, gerbiamais, stipriais. Kito pažeminimas padeda vaikui pasijusti stipresniu, vertingesniu.

Kodėl tiek daug vaikų nori įrodyti, kad jie yra vertingi? Iš dalies tai yra susiję su tėvų taikomu auklėjimu. Šeimose vaikai neretai barami už netinkamą elgesį. Žymiai rečiau jie sulaukia pagyrimų, pasidžiaugimų už gerus rezultatus. Daug paprasčiau yra pastebėti, ką vaikas blogai daro, kuo nusikalto ar ko neišmoko. Todėl kartais idėja, kad vaikų reikia nemušti, atrodo tarsi iš Marso ir kartais sulaukia tokių reakcijų, kaip "niekas nemuštas neužaugo", "negi dabar leisti vaikui man ant galvos užlipti?"

Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje jie sulaukia per mažai  meilės, šilumos, gali pradėti naudoti patyčias kaip būdą įrodyti sau ir kitiems, kad "esu kažko vertas". Ir todėl vaikai, kurie turi aukštesnę savivertę žymiai rečiau įsitraukia į patyčias – tie vaikai dažniau žino kitus būdus, kurie padeda kelti jų savigarbą. Vaikams, kurie jaučiasi vertingi ir mylimi, nereikia to įrodinėti sau ir kitiems. Todėl yra žymiai mažesnė tikimybė, kad jie įsitrauks į patyčias.

Šeimos įtaka vaiko agresyvumui ir polinkiui tyčiotis yra labai didelė. Galima išskirti dar keletą veiksnių, didinančių šeimos poveikį vaiko agresyviam elgesiui:

  • tvirto prieraišumo prie vaikui svarbių asmenų per pirmuosius 3 gyvenimo metus nebuvimas;
  • vaiko poreikių ignoravimas, suaugusiųjų priežiūros stoka;
  • palankus šeimos požiūris į agresyvų elgesį.

Fizinių bausmių įtaka

1979m. Švedija tapo pirmąja valstybe, uždraudusia suaugusiems vaikus bausti fizinėmis bausmėmis. Per 20 metų dėl tokio sprendimo įvyko dideli pokyčiai visuomenėje: žymiai sumažėjo vaikų, patiriančių fizines bausmes – nuo 50 proc. 1980m. iki 10 proc. 2000m. – tik 10 proc., taip pat stipriai sumažėjo skaičius žmonių, palankiai vertinančių fizines bausmes vaikų auklėjime – 2000m. tik 6 proc. jaunesnių nei 35m. amžiaus palankiai vertino fizines bausmes.

2003m. Švedijos pavyzdžiu pasekė dar 6 valstybės: Austrija, Danija, Vokietija, Suomija, Norvegija ir Islandija. Kitose šalyse iki šiol suaugusiems yra leidžiama vaikus auklėti, taikant fizines bausmes: antausius, mušimą liniuote, diržu, kitais daiktais. Toks pats fizinis veiksmas prieš suaugusįjį baudžiamajame kodekse yra traktuojamas kaip nusikaltimai žmogaus sveikatai ir gali būti baudžiami įstatymo numatyta tvarka.

Šiuolaikinės psichologijos požiūriu būtų visiškai klaidingas teiginys, kad vaiką galima išmokinti nesmurtauti, jam taikant fizines bausmes. Priešingai, fizinių bausmių naudojimas vaikus mokina, kad smurtinis, agresyvus elgesys yra priimtinas, siekiant gauti kitų pagarbą ir pelnyti autoritetą. Pats bausmės taikymas jau yra pažeminimas, kuomet yra aiškiai parodoma, kas yra viršesnis ir kas turi paklusti.

Galbūt neatsitiktinai daugiau kaip 90 proc. pasaulyje įvykdomų nužudymų, kūno sužalojimų ir išžaginimų įvykdo jauni, 14-31m. amžiaus žmonės. Jauni žmonės, jausdami pagarbos stoką, ją mėgina atstatyti destruktyviomis priemonėmis.

Vyriškumas ir smurtas

Mūsų patriarchalinėje visuomenėje vyrai yra skatinami naudoti smurtą įvairiose situacijose: kare, apginant savo garbę, sporte ir t.t. Graikų ir lotynų kalbose žodžiai, reiškiantys vyriškumą, taip pat reiškia ir drąsą: lotyniškai – "virtus", graikiškai – "andreia". Vienas gėdingiausių įžeidimų vyrui – suabejoti jo drąsa. Galima labai įžeisti vyrą, pavadinus jį "lepšiu", "lepūnėliu", "mamyčiuku", "bailiu". Kalėjimuose vykstantis vyrų prievartavimas simboliškai reiškia jų pavertimą moterimis – ir tai yra viena didžiausių gėdų. Tam tikrose situacijose ir vietose, pavyzdžiui, kariuomenėje, vyras būtinai turi būti agresyvus, kitaip jis gali būti nubaustas – kartais net mirtimi (pvz. dezertyrus nušauna ar kitaip žiauriai nubaudžia kariuomenėje).

Aptarkime dar vieną reiškinį, kuris gali būti smurto šaltinis – homofobija. Homofobija – tai baimė, neapykanta, panieka homoseksualizmui. Vienas didžiausių įžeidimų tikram vyrui – būti pavadinti gėjumi, homoseksualu, pederastu. Agresija prieš homoseksualius asmenis – tai vyriškumo gynyba, tuo bandant išsklaidyti bet kokį įtarimą, kad gali būti homoseksualus. Baimė gali būti tokia didelė, kad pvz., kalėjime "dauguma kalinių žagintojų nužudytų bet ką, kas vien pagalvotų, jog jie žagina kitus dėl to, kad patys yra gėjai".

Individualūs ir mokyklos veiksniai

Individualiame lygyje galima išskirti tam tikrus asmenybinius bruožus, kurie sudaro palankias sąlygas tapti patyčių auka ar skriaudėju. Pastebima, kad skriaudėjais dažniau būna vaikai su impulsyviu temperamentu, rečiau jaučiantys kaltę, pasižymintys empatijos stoka, dažniau fiziškai stipresni ar agresyvesni, turintys didesnį valdžios poreikį. Tačiau tai, kokiu mastu klasėje ar mokykloje pasireikš patyčios labiausiai priklauso nuo aplinkos veiksnių – mokyklos klimato, tvarkymosi su agresyviu elgesiu būdų.

Palankias sąlygas priekabiaujančio elgesio formavimuisi sudaro šie veiksniai:

  • didesnis dėmesys neigiamam vaikų elgesiui, nei teigiamam;
  • suaugusiųjų priežiūros stoka;
  • mokytojų tyčiojimasis, gėdinimas, grasinimai, siekiant suvaldyti klasę;
  • mokytojų nuostata, kad patyčiose nėra nieko blogo;
  • vyraujantys klaidingi įsitikinimai apie patyčias – tiek suaugusių, tiek vaikų tarpe.

Absurdiška yra kaltinti skriaudžiamą vaiką, kad jis yra kaltas dėl patyčių ir netikęs, nes nemoka apsiginti.

 


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt