Naujienos
  Tyrimai
  Išgirsk vaiką
  Renginiai ir projektai
  Projektas "Saugesnis internetas"
  Pranešimai spaudai
  Vaikų linija žiniasklaidoje
  Vaikams ir paaugliams
  Diskusijos
  Apie Vaikų liniją
  Nuotraukos
  Kampanija BE PATYČIŲ
  Apie sunkumus
  Skaitiniai
  Savanoriams
  Kviečiame paremti
  Rėmėjai
  Draugai
  Leidiniai
  Atsiliepimai
  Naudingos nuorodos
  Kontaktai


Savižudžiams reikia psichologinės pagalbos, Utenos diena, p. 1,2

Autorius: Nenurodytas, data: 2005 02 26

Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Nenurodyta

Statistiniai duomenys apie Lietuvą gana niūroki. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka daugiausiai savižudžių, o Utenos rajonas taip pat ne išimtis. Utenos rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje sužinojau, kad 2003 metais įregistruotos 29 savižudžių mirtys, o 2004 metais - 26. Savižudžiai dažniausiai pasikaria, 2003 metais -28, 2004 metais - 22. Dažniausiai iš gyvenimo savo noru išeina 40-50 metų amžiaus žmonės, o labiausiai skaudina vaikai-savižudžiai. Į laikraščio "Utenos diena" korespondento Vytauto Šemelio klausimus atsako Utenos rajono pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Dalia Laurinavičienė.
Kokios priežastys skatina nusižudyti žmones ir kodėl jiems reikalinga psichologo pagalba?
Dažniausiai nusižudoma netikėtai. Žmogus, ketinantis nusižudyti, dažniausiai įspėja apie savo ketinimus aplinkinius. Bėda yra ta, kad visuomenė nesugeba, nemoka atpažinti savižudžių ženklų. Todėl žmogui niekas nepadeda. Utenos rajono pedagoginė-psichologinė tarnyba 2003-2004 metais įgyvendino savižudybes prevencijos projektą. Skirtas tėvams ir pedagogams, dirbantiems su paaugliams, kurie atsiduria rizikos grupėje. Žudosi arba bando žudytis, nes paauglystės tarpsnis ir šiaip sudėtingas. Vaiko gyvenime vyksta psichologiniai ir fiziologiniai pokyčiai, tada jie tiesiog nemoka susitvarkyti su iškilusiais sunkumais. Kokios priežastys skatina žudytis? Nesutarimai su bendraamžiais, tėvais, mokytojais priklauso nuo šeimos ekonominės ir socialinės padėties. Visokių rūšių smurtas, emocinė, psichologinė, fizinė prievarta. Taip pat minima nelaiminga meilė, mokymosi sunkumai, psichikos sutrikimai, depresija.

Visuomenėje apie savižudybes yra paplitę daug neteisingų mitų, kurie trukdo įvertinti gresianti pavojų. Kokie jie?

Visuomenėje egzistuoja mitai, kuriuos svarbu paminėti. Sakoma, kad žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės. Tiesa yra ta, kad gali žudytis ir visiškai sveiki žmonės, tačiau jie tuo gyvenimo momentu jaučiasi maksimaliai nelaimingi. Jie nemato kitokio savo problemos sprendimo. Jie galvoja, kad savižudybė yra vienintelė išeitis. Sako, kad kas kalba apie savižudybę, tas niekada nesižudo. Melas. Statistika yra tokia, kad aštuoni iš dešimties nusižudžiusių yra aiškiai prasitarę apie savo ketinimus. Kaip minėjau, visuomenė nemoka atpažinti savižudžių ženklų, kurie pasireiškia kalba arba elgesiu. Žmogus, ketinantis nusižudyti, gali ištarti kelias frazes: "Visiems be manęs bus geriau, viskas išsispręs, jei aš nusižudysiu". Mes tokių pavojaus ženklų neišgirstame ir tinkamai į juos nereaguojame. Taip pat ketinimas nusižudyti pasireiškia staigiais elgesio pasikeitimais. Tarkim, buvęs tylus, ramus vaikas tampa agresyvus ir piktas. Arba buvęs linksmas, judrus užsisklendžia savyje. Per pamokas krinta darbingumas. Jie svajoja, jie yra tarsi už klasės ribų. Taip pat gali sutrikti miegas ir apetitas. Tai ženklai, kad vaikas atsidūręs krizėje.

Kaip galima padėti, jeigu įtariama, kad jaunuolis ketina nusižudyti?

Manau, kad prevencija gali būti pradedama mokykloje, nes pedagogai po pusę dienos mato, bendrauja, jie pastebi vaiko nuotaikų ir elgesio pasikeitimus. Problema yra ta, kad pedagogai neturi specialaus pasirengimo, kartais bijo reaguoti į pastebėtus ženklus, nes nežino, kaip vaikui padėti. Mūsų projektas buvo nukreiptas tam, kaip padėti vaikui, esant jo elgesio pasikeitimams. Aišku, reikėtų dirbti ne tik su pedagogais, bet ir su bendraamžiais, kad jie taip pat galėtų nukreipti pas psichologą arba bent išklausytų. Mokyklose gali būti platinama informacija apie nemokamus psichologinės pagalbos telefonus.

Kokie tie telefonai, gal galinta juos paskelbti?

Galima kreiptis į Utenos rajono pedagoginę psichologinę tarnybą (Maironio g.11, Utena, tel. 8-389 61546). Greičiausiai gaunama psichologinė parama - tai anoniminiai pagalbos telefonai. Nurodytais telefonais galima skambinti nemokamai visoje Lietuvoje. Prie "Jaunimo linijos" (tel. 8-800 28888) budi savanoriai konsultantai darbo dienomis 16.00 -7.00 valandą, o šeštadieniais ir sekmadieniais visą parą. "Vaikų telefono linija" (tel. 8-800 11111), budi savanoriai konsultantai, kasdien 16-21 valandą. "Moksleivių linija" (tel. 8-800 23300), budi savanoriai konsultantai pirmadienį-penktadienį 15-21 val., šeštadienį - sekmadienį 13-21 val. Vilniaus psichologinė konsultacija telefonu 8-800 20002, budi profesionalūs psichinės sveikatos specialistai darbo dienomis 13-20 valandomis.

Į "Vaikų liniją" galima skambinti iš mobiliųjų telefonų. Tai greičiausiai gaunama psichologinė pagalba, kai tau sunku. Galima labai greitai surasti tą, kuris tave išklausytų.

Kur reikėtų ieškoti priežasčių, sukeliančių prielaidas savižudybei?

Reikėtų prisiminti, kad niekada nebūna vienos priežasties, kuri paskatintų žmogų nusižudyti. Krizė gali trukti keletą metų, o šaknys glūdėti vaikystėje. Mums tampa lengviau, kai mes surandame pagrindinę priežastį. Gali būti keletas, visa virtinė nesėkmių, tada matymas susiaurėja, jis nemato kitos išeities. Galvoja, kad tik savižudybė gali nutraukti nesėkmių grandinę. Kalbant apie vaikus, reikėtų paminėti, kad būna demonstratyvūs suicidai, noras atkreipti į save dėmesį, būdingi paaugliams. "Atkreipkite į mane dėmesį, aš esu nelaimingas, man reikia padėti". Utenoje pernai per rugsėjo-spalio-lapkričio mėnesius įvyko šeši suicidiniai bandymai, kai žudėsi merginos nuo 15 iki 17 metų. Viena jų suicidinius bandymus pakartojo du kartus. To priežastys yra aprašytos literatūroje: nesutarimai su tėvais, su bendraamžiais, mokymosi sunkumai. Aišku, vienos priežasties niekada nebūna.

Ar galima padėti jaunam žmogui, pakeičiant gyvenamąją aplinką, mokyklą, nes galbūt aplinka daro neigiamą poveikį?

Aplinkos pakeitimas menkai tepadės. Geriau kreiptis į specialistą ir mokytis išgyventi toje aplinkoje. Reikia stiprinti paties žmogaus psichologinį imunitetą, kad mokėtų įveikti iškylančius gyvenimo sunkumus, deja, ne visi su jais susidoroja.

Kaip patys jauni žmonės žiūri į savižudybę, ar jos nedaro kažkokio neigiamo pavyzdžio, ar nebandoma sekti ir kopijuoti savižudžius? Gal po to atsiranda norinčių pakartoti dar kartą?
Baisiausia tai, kad savižudybė ima integruotis į mūsų gyvenimą, nes tai įvyksta kone kasdien. Iš televizijos, iš spaudos sužinome apie savižudžius. Tai pasidaro nebe tabu, atrodo, kad tai - natūrali išeitis. Tai įvyksta dažnai ir kasdien.

Reikia dirbti prevencinį darbą mokyklose ir aiškinti, kad tai - ne išeitis. Tokių pavyzdžių yra. Kai buvo parašytas Gėtės romanas "Jaunojo Verterio kančios", kilo savižudybių banga. Lygiai taip pat kilo savižudybių banga, kai nusižudė roko grupės muzikantas Court Cobain. Svarbiausia prevencija, šviečiant pedagogus, gal reikėtų pasakyti, kad jei žudėsi vieną kartą, ir vėl žudysis. Iš tikrųjų žmogus gali jaustis maksimaliai nelaimingas tik tuo gyvenimo momentu. Kai iškilusias problemas išsprendžia, tikėtina, kad daugiau to pakartoti nebando. Besižudantys retai kada nori mirti. Tai yra tiktai tuo metu, tokia psichologinė būsena ir tokia savijauta, kai nemato kitos išeities.

Jeigu šalia atsirastų žmogus, jeigu išklausytų, padėtų nustumti mintis apie savižudybę, tai padėtų atrasti gyvenimo džiaugsmą. Žudosi tik tie, kurie maksimaliai nelaimingi. Tai pagalbos šauksmas, į tokį žmogų reikia atkreipti dėmesį. Tėvams trūksta švietimo, kad tai paauglystės amžiaus krizės požymis. Kai tenka konsultuoti paauglius dėl jų problemų, pamatai, kad reikia pagalbos ir jų tėvams.

Ar galima teigti, kad tėvai savo vaikų nesupranta?

Suaugusieji dažnai stereotipiškai klaidingai galvoja, kad vaikai nesižudo, kad vaikystė - laimingiausias gyvenimo tarpsnis. Kokios problemos gali kilti vaikams? Galvojama, dėl ko jie turi taip kentėti, kad pasirenka mirtį? Iš tikrųjų vaikai turi labai daug problemų. Tai įtakoja socialinė-ekonominė padėtis. Lietuvoje psichologai labai daug dirba šia linkme. Gruodžio mėnesį man teko dalyvauti respublikinėje konferencijoje Alytuje, kuri buvo skirta savižudybių ir smurto prevencijai. Šia tema ten skaičiau pranešimą.

Labai dažnai skelbiama, kad Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja. Tai labai nemaloni statistika. Ar dabar Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio savižudybių prevencijai? Ar viską padarėme, kad tarp jaunų žmonių savižudybės nesikartotų?

Jei nuo kokios nors kitos epidemijos mirtų40-50 žmonių šimtui tūkstančių gyventojų kasmet, tikriausiai būtų paskelbta didelė nacionalinė programa. Mes neturim prevencinės savižudžių programos. Aišku, dirbame per mažai. Čia psichologo pastangų neužtenka. Lietuvoje per mažai rizikos sveikatos specialistų, tiek psichologų, tiek psichiatrų. Ypač rajonuose. Kaimyniniame Anykščių rajone dirba vienas psichologas, Zarasų rajone padėtis panaši. Utenoje nei vienoje ugdymo įstaigoje, išskyrus "Gandrelį", psichologų nėra. Tiesa, yra socialiniai pedagogai, kurie gali būti tarpininkais tarp psichologo ir vaiko. Vis tik arčiausiai vaiko - pedagogas ir tėvai.

Darbas su pedagogų kolektyvu duoda didžiausią naudą.

Dėkoju.


Naujienų prenumerata

El. paštas







Sprendimas: ivc.lt